Didysis penktadienis: „Kristus neatėjo į pasaulį skelbti nuolankaus susitaikinimo su kančia, bet jis ją įveikė“.

Didįjį penktadienį nė vienoje pasaulio bažnyčioje neaukojamos Mišios. Liturgijoje prisimenama Viešpaties kančia. Šv. Petro bazilikoje Viešpaties kančios liturgija prasidėjo 17 valandą Romos laiku. Jai vadovavo popiežius Benediktas XVI, tačiau, kaip įprasta, homiliją sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa.

„Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Klausomės šių žodžių apie Kristaus kančios slėpinį, minėdami jų autoriaus apaštalo šv. Pauliaus gimimo dutūkstantąsias metines. Nieks kitas geriau už Paulių nepaaiškina šio didžiojo slėpinio. Pasak jo, kryžiaus reikšmė yra fundamentali, tiesiog kosminė. Ant kryžiaus Kristus sugriovė bet kokį susipriešinimą, sutaikino žmonės su Dievu ir tarpusavy. Dėl to vėlesnėje tradicijoje, - kalbėjo tėvas Cantalamessa, - kryžius ir buvo vaizduojamas kaip kosminis medis, jungiantis dangų ir žemę, apkabinantis visas žemės tautas. Kryžius yra tarsi Bažnyčios laivo stiebas, tvirtai stovintis pačiame viduryje: yra visko pamatas ir svorio centras. Šios Pauliaus nubrėžtus schemos laikosi ir vėliau rašytos Evangelijos, kuriose irgi svarbiausia yra Kristus kančia ir į ją viskas orientuota.

Vis dėlto, - sakė pamokslininkas,- Pauliaus metų šventimu mes siekiame ne tiek susipažinti su Tautų apaštalo mokymu, kiek visų pirma iš jo pasimokyti kaip atsakyti į dabartinio meto iššūkius. O vieną iš tų iššūkių, šiandien pasiekusių dar niekad lig šiol neregėtą dydį, puikiai nusako reklaminis šūkis, kurį dar neseniai matėme užrašytą ant Londono ir kitų Europos miestų viešojo transporto priemonių: „Dievo turbūt nėra. Tad nesikrimsk, bet džiaukis gyvenimu“.

Šito lozungo svarbiausias elementas tai ne prielaida „Dievo nėra“, bet išvada „džiaukis gyvenimu“. Šitaip, tarsi tarp kitko, norima pasakyti, kad tikėjimas į Dievą trukdo džiaugtis gyvenimu, kad jis yra džiaugsmo priešas, kad be tikėjimo pasaulis būtų laimingesnis. Į šitą iššūkį atsiliepti mums padeda Paulius, Kristaus kančios pavyzdžiu aiškindamas kokia yra kančios prasmė.

Dažnai į klausimą „kodėl Kristui reikėjo kentėti?“ mes turime „silpną“, nors tam tikra prasme raminantį atsakymą,- kalbėjo tėvas Raniero Cantalamessa. Sakome, jog Kristaus paskelbta Dievo tiesa susilaukė blogio jėgų reakcijos, kad jis, kaip pranašai, buvo atstumtas ir nužudytas. Kitaip tariant, į klausimą „ar Kristaus kančia buvo reikalinga?“, mes atsakome, kad ji buvo neišvengiama. Paulius šią problemą sprendžia kur kas giliau. Mes esame pratę suprasti kančią kaip atsiteisimą už nuodėmes, kaip auką, kuria norime permaldauti Dievą. Manome, kad kančia reikalinga tam, kad atlyžtų Dievo rūstybė. Toks mastymas, deja, ypač moderniaisiais laikais, privedė prie Dievui skirtos aukos, o galiausiai ir paties Dievo atmetimo. Dėl to dalinai kalti ir krikščionys. Tačiau čia būta nesusipratimo ir jį išsklaidyti gali tik atidesnis susipažinimas su Pauliaus mokymu. Kristaus aukos tikslas buvo ne permaldauti Dievą, bet sunaikinti nuodėmę. Kristaus kryžiaus aukoje ne žmogus prašo, kad paliautų Dievo rūstumas, bet Dievas prašo žmogaus, kad jis nebūtų nei Dievo nei savo artimo priešas. Išganymas prasidėjo ne žmogaus, bet Dievo iniciatyva.

Savo mirtimi Kristus ne tik nugalėjo nuodėmę, bet taip pat suteikė kančiai naują prasmę, nustatė naują skausmo ir džiaugsmo santykį. Tas naujas santykis atsispindi bibliniame laiko ritme. Žmogaus skaičiavimu, po dienos ateina naktis; Šventajame rašte po nakties prasideda diena. „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“, - girdime Pradžios knygos pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Ir Kristus neatėjo į pasaulį skelbti susitaikinimo su kančia, bet jis ją įveikė, po skausmo atėjo džiaugsmo metas.

Tad ir reklaminis šūkis, skelbiantis, kad Dievo turbūt nėra, savyje slepia akivaizdų nenuoseklumą. Brangusis netikintis broli, - kalbėjo pamokslininkas, - jei Dievo nėra, aš nieko neprarandu, bet jei Dievas yra tu prarandi viską. Turėtume būti dėkingi to šūkio autoriams, nes jis tik atskleidė tokio samprotavimo neracionalumą.

Dievas sugeba ir aršiausius savo neigėjus paversti užsidegusiais apaštalais. Tai įrodo Pauliaus pavyzdys. Kristaus kryžius yra vilties ženklas visiems, o dabartiniai Pauliaus metai tebūnie malonės metai ypač tiems, kurie netiki, bet ieško, - sakė tėvas Cantalamessa ir savo homiliją baigė Didžiojo penktadienio liturgijos malda už netikinčiuosius: „Visagali amžinasis Dieve, tu žmones sukūrei ir davei jiems nerimstančią širdį, kuri tavęs ilgesingai ieško ir, tik tave suradusi, nurimsta; duok, meldžiame, kad visi, net ir didžiausias kliūtis nugalėdami, suprastų tavo gerumo ženklus bei tikinčiųjų liudijimą ir turėtų laimę išpažinti tave, vienatinį tikrąjį Dievą, visų žmonių Tėvą“. (jm)