2009-04-09 19:23:40

Didysis Ketvirtadienis. Iš ryto popiežius aukojo Krizmos, pavakare – Paskutinės vakarienės Mišias.


Didįjį ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI aukojo dvejas Mišias – ketvirtadienio rytą šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Krizmos Mišios, o pavakare – Laterano Šv. Jono bazilikoje – Paskutinės Vakarienės Mišios.

Ketvirtadienio rytą aukotos Krizmos Mišios – tai visų pirma kunigų šventė. Viso pasaulio vyskupijų katedrose Didžiojo ketvirtadienio rytą kunigai susiburia aplink savo vyskupus ir visi kartu atnaujina šventimų dieną duotus pažadus. Kalbėdamas visų pirma kunigams, Mišių homilijoje popiežius prisiminė savo kunigystės šventimus:

Šventimų išvakarėse, prieš 58 metus, atsiverčiau Šventąjį Raštą, norėdamas išgirsti dar vieną Viešpaties žodį tai svarbiai diena ir visam mano kunigiškajam gyvenimo keliui. Mano žvilgsnis užkliuvo už Kristus žodžių: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17).

Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą ir ypač pastaruosius jos žodžius popiežius komentavo Didžiojo ketvirtadienio rytą aukotų Krizmos Mišių homilijoje. Šioje maldoje, - sakė popiežius, - mūsų dėmesį patraukia ir kiti žodžiai, kurie gali atrodyti nelabai suprantami. Jėzus sako: „Dėl jų aš pašventinu save“ (Jn 17, 19). Ką tai reiškia? Jeigu jis yra „Dievo šventasis“, kaip jis gali save pašventinti?

Norėdami suprasti, pirmiausia turime išsiaiškinti ką Šventajame Rašte reiškia žodžiai „šventas“ ir „pašventinti“. „Šventas“ visų pirma yra Dievas. „Šventumas“ – tai Dievo prigimtis, tai tik jam būdingas buvimo ir veikimo būdas. Tik jis vienas yra šventas tikrąja šio žodžio prasme. Visas kitas šventumas yra dalyvavimas Dievo šventume. Tad ir ką nors „pašventinti“ – reiškia šventinamąjį asmenį ar daiktą atiduoti Dievui, išimti iš įprastinės aplinkos ir perkelti į Dievo atmosferą, atsisakyti bet kokių nuosavybės teisių ir pripažinti, kad vienintelis savininkas yra Dievas. Kitaip tariant, pašventinti – reiškia paimti iš pasaulio ir atiduoti gyvajam Dievui. Senajame Testamente žmogaus atidavimas Dievui, tai yra pašventinimas, visų pirma reiškė kunigišką tarnystę. Žmogus atsisako pasaulio reiklų ir atsideda vien tik Dievo reikalams. Tačiau kunigystė nereiškia atsiskyrimo nuo žmonių. Priešingai - kunigas stoja Dievo akivaizdon kaip visų kitų žmonių atstovas. Šitaip paaiškėja ir Jėzaus žodžių „aš pašventinu save“ prasmė. Jis yra ir aukotojas, ir auka.

„Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ Susipažinimas su Dievo Žodžiu Kristaus mokiniams reiškia naują gyvenimą Dievo artumoje,- kalbėjo popiežius. Dievo Žodis mus nuplauna. Dievo Žodis yra maistas, kuris pasotina labiau už bet kokį žemišką maistą. Tačiau reikia, kad ir mes patys norėtume tokio apsivalymo, kad leistumės maitinami tokius maistu. Popiežius čia priminė Frydricho Nyčės tvirtinimą, kad nuolankumas ir klusnumas yra ne kas kita kaip vergiškos vertybės. Nors, žinoma, esama ir karikatūriško klaidingo nuolankumo, kurio mes neturėtume mėgdžioti, vis dėlto dar labiau destruktyvus yra išdidumas, ardantis bendruomenes ir grasantis smurtu. Teisingo nuolankumo mes mokomės iš Kristaus. Sekdami jo pavyzdžiu mes paklūstame tiesai, paklūstame Dievo valiai.

Manau, - tęsė popiežius savo homiliją, - jog šioje mūsų interpretacijoje galime žengti dar vieną žingsnį. Juk gi Jėzus apie save patį yra pasakęs: „Aš esu Tiesa“. Jis yra gyvojo Dievo Žodis, kuriuo remiasi visi kiti žodžiai. Tad būti pašventintiems tiesa, reiškia būti suvienytiems su Kristumi. Čia popiežius priminė garsiuosius apaštalo šv. Pauliaus žodžius, puikiai atspindinčius tokią būseną: „Aš gyvenu, tačiau bene aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 4, 20).

Kiekvienas kunigas, šventimų akimirką tardamas „taip“, išsižadėjo savo autonomijos ir savęs paties realizavimo. Tačiau tas apsisprendimas visam gyvenimui turi būti kartojamas kasdieniais mažais gestais, kasdieniu liudijimu, jog kunigo gyvenimo centre yra Kristus. Būti panardintiems Dievo šventume ir tiesoje – drauge reiškia pareigą nesitaikyti su blogiu, priešintis melui mažuose ir dideliuose dalykuose, vargti ir kentėti dėl tiesos. Kai kalbame apie mūsų pašventinimą tiesa, mes negalime užmiršti, kad Kristui tiesa ir meilė yra vienas ir tas pats dalykas. Meilė, kaip ir tiesa, nėra pigi. Ji labai daug iš mūsų reikalauja. Meilė priešinasi blogiui ir veda žmogų į tikrąjį gėrį. Jei mylime Kristų ir vienijamės su juo, išmokstame jį atpažinti kenčiančiuose, vargstančiuose žmonėse, šio pasaulio mažutėliuose. Jie yra Kristaus seserys ir broliai. Juose mes sutiname Kristų.

Galiausiai popiežius pridūrė, jog visose religijose esama pašventinimo ritualų ir pašvęstųjų tarnysčių. Kristus nesitenkina formaliu pašventinimu, bet iš savo pašventinamųjų reikalauja išsižadėti visko ir tapti Dievo nuosavybe,- kalbėjo popiežius Krizmos Mišių homilijoje.

* * *

Ketvirtadienį po pietų, popiežius Benediktas XVI aukojo Paskutinės vakarienės Mišias. Pagal seną tradiciją, šios Mišios aukojamos ne Šv. Petro bazilikoje Vatikane, bet Romos Laterano Šv. Jono bazilikoje, kuri yra popiežiaus kaip Romos vyskupo katedra. Vienas stipriųjų liturginių momentų Paskutinės vakarienės Mišiose yra kojų plovimas. Sekdamas Kristaus pavyzdžiu, prieš Velykų vakarienę nuplovusio kojas apaštalams, popiežius nuplovė kojas dvylikai kunigų.

Didžiojo Ketvirtadienio liturgijoje Bažnyčia mini dviejų jos gyvenimui ir misijai būtinų sakramentų įsteigimą – Eucharistijos ir kunigystės. Kunigystės sakramento įsteigimo minėjimas buvo labiau akcentuotas rytą aukotose Krizmos Mišiose. Ketvirtadienio pavakare aukotose Paskutinės vakarienės Mišiose popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Eucharistijos sakramentą. Pirmiausia popiežius atkreipė dėmesį į Eucharistijos visuotinumą ir visalaikiškumą, kurį akcentuoja ir Romos Kanonas, tai yra Pirmoji Eucharistinė malda, pabrėždama, jog Eucharistijos aukoje švenčiami slėpiniai vyksta čia ir dabar.

Besimeldžianti Bažnyčia sutelkia savo akis į duoną Viešpaties rankose, į tas pačias rankas, kurios gydė, laimino, kurios buvo vinimis prikaltos prie kryžiaus. Dabar mes, kunigai, - kalbėjo popiežius, - esame įgalioti kartoti tą patį. Šventimų akimirką, mūsų rankos buvo pateptos laiminimui. Melskime Viešpatį, kad jos tik tam ir tarnautų, kad laimintų, neštų išganymą, liudytų Dievo gerumą.

Viešpats laužo duoną ir dalija savo mokiniams. Duonos laužymas tai šeimos tėvo gestas. Tai jis padalija maisto prie stalo susėdusiems savo vaikams. Tai kartu solidarumo su kitais žmonėmis gestas, su į namus užeinančiu svečiu, kurį sodiname už stalo. Tai agapės, mūsų bendrumo ir vienybės gestas.

Paskui Viešpats ima į rankas taurę vyno. Tai džiaugsmo taurė, tikrosios šventės vynas. Mes visi trokštame dalyvauti šitoje puotoje. Eucharistija tai daugiau negu puota, tai vestuvių pokylis, kuriuo švenčiame Dievo sandorą su žmonija. Tačiau visa, ką mes gauname yra ne mūsų nuopelnas, o vien Dievo mums už dyką suteikta dovana. Neveltui senuosiuose Šventojo Rašto vertimuose naudojamas ne žodis Sandora, bet Testamentas. Vadinasi, mes ne sudarome su Dievo sandorį, tarsi būtume jam lygūs, bet jo begalinę meilę mes gauname kaip amžinu testamentu mums užrašytą palikimą,- kalbėjo popiežius Paskutinės Vakarienės Mišių homilijoje. (jm)







All the contents on this site are copyrighted ©.