Didysis Ketvirtadienis. Iš ryto popiežius aukojo Krizmos, pavakare – Paskutinės vakarienės
Mišias.
Didįjį ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI aukojo dvejas Mišias – ketvirtadienio
rytą šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Krizmos Mišios, o pavakare – Laterano Šv.
Jono bazilikoje – Paskutinės Vakarienės Mišios.
Ketvirtadienio rytą aukotos
Krizmos Mišios – tai visų pirma kunigų šventė. Viso pasaulio vyskupijų katedrose Didžiojo
ketvirtadienio rytą kunigai susiburia aplink savo vyskupus ir visi kartu atnaujina
šventimų dieną duotus pažadus. Kalbėdamas visų pirma kunigams, Mišių homilijoje popiežius
prisiminė savo kunigystės šventimus:
Šventimų išvakarėse, prieš 58 metus, atsiverčiau
Šventąjį Raštą, norėdamas išgirsti dar vieną Viešpaties žodį tai svarbiai diena ir
visam mano kunigiškajam gyvenimo keliui. Mano žvilgsnis užkliuvo už Kristus žodžių:
„Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17, 17).
Kristaus – Aukščiausiojo
Kunigo – maldą ir ypač pastaruosius jos žodžius popiežius komentavo Didžiojo ketvirtadienio
rytą aukotų Krizmos Mišių homilijoje. Šioje maldoje, - sakė popiežius, - mūsų dėmesį
patraukia ir kiti žodžiai, kurie gali atrodyti nelabai suprantami. Jėzus sako: „Dėl
jų aš pašventinu save“ (Jn 17, 19). Ką tai reiškia? Jeigu jis yra „Dievo šventasis“,
kaip jis gali save pašventinti?
Norėdami suprasti, pirmiausia turime išsiaiškinti
ką Šventajame Rašte reiškia žodžiai „šventas“ ir „pašventinti“. „Šventas“ visų pirma
yra Dievas. „Šventumas“ – tai Dievo prigimtis, tai tik jam būdingas buvimo ir veikimo
būdas. Tik jis vienas yra šventas tikrąja šio žodžio prasme. Visas kitas šventumas
yra dalyvavimas Dievo šventume. Tad ir ką nors „pašventinti“ – reiškia šventinamąjį
asmenį ar daiktą atiduoti Dievui, išimti iš įprastinės aplinkos ir perkelti į Dievo
atmosferą, atsisakyti bet kokių nuosavybės teisių ir pripažinti, kad vienintelis savininkas
yra Dievas. Kitaip tariant, pašventinti – reiškia paimti iš pasaulio ir atiduoti gyvajam
Dievui. Senajame Testamente žmogaus atidavimas Dievui, tai yra pašventinimas, visų
pirma reiškė kunigišką tarnystę. Žmogus atsisako pasaulio reiklų ir atsideda vien
tik Dievo reikalams. Tačiau kunigystė nereiškia atsiskyrimo nuo žmonių. Priešingai
- kunigas stoja Dievo akivaizdon kaip visų kitų žmonių atstovas. Šitaip paaiškėja
ir Jėzaus žodžių „aš pašventinu save“ prasmė. Jis yra ir aukotojas, ir auka.
„Pašventink
juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ Susipažinimas su Dievo Žodžiu Kristaus mokiniams
reiškia naują gyvenimą Dievo artumoje,- kalbėjo popiežius. Dievo Žodis mus nuplauna.
Dievo Žodis yra maistas, kuris pasotina labiau už bet kokį žemišką maistą. Tačiau
reikia, kad ir mes patys norėtume tokio apsivalymo, kad leistumės maitinami tokius
maistu. Popiežius čia priminė Frydricho Nyčės tvirtinimą, kad nuolankumas ir klusnumas
yra ne kas kita kaip vergiškos vertybės. Nors, žinoma, esama ir karikatūriško klaidingo
nuolankumo, kurio mes neturėtume mėgdžioti, vis dėlto dar labiau destruktyvus yra
išdidumas, ardantis bendruomenes ir grasantis smurtu. Teisingo nuolankumo mes mokomės
iš Kristaus. Sekdami jo pavyzdžiu mes paklūstame tiesai, paklūstame Dievo valiai.
Manau,
- tęsė popiežius savo homiliją, - jog šioje mūsų interpretacijoje galime žengti dar
vieną žingsnį. Juk gi Jėzus apie save patį yra pasakęs: „Aš esu Tiesa“. Jis yra gyvojo
Dievo Žodis, kuriuo remiasi visi kiti žodžiai. Tad būti pašventintiems tiesa, reiškia
būti suvienytiems su Kristumi. Čia popiežius priminė garsiuosius apaštalo šv. Pauliaus
žodžius, puikiai atspindinčius tokią būseną: „Aš gyvenu, tačiau bene aš, o gyvena
manyje Kristus“ (Gal 4, 20).
Kiekvienas kunigas, šventimų akimirką tardamas
„taip“, išsižadėjo savo autonomijos ir savęs paties realizavimo. Tačiau tas apsisprendimas
visam gyvenimui turi būti kartojamas kasdieniais mažais gestais, kasdieniu liudijimu,
jog kunigo gyvenimo centre yra Kristus. Būti panardintiems Dievo šventume ir tiesoje
– drauge reiškia pareigą nesitaikyti su blogiu, priešintis melui mažuose ir dideliuose
dalykuose, vargti ir kentėti dėl tiesos. Kai kalbame apie mūsų pašventinimą tiesa,
mes negalime užmiršti, kad Kristui tiesa ir meilė yra vienas ir tas pats dalykas.
Meilė, kaip ir tiesa, nėra pigi. Ji labai daug iš mūsų reikalauja. Meilė priešinasi
blogiui ir veda žmogų į tikrąjį gėrį. Jei mylime Kristų ir vienijamės su juo, išmokstame
jį atpažinti kenčiančiuose, vargstančiuose žmonėse, šio pasaulio mažutėliuose. Jie
yra Kristaus seserys ir broliai. Juose mes sutiname Kristų.
Galiausiai popiežius
pridūrė, jog visose religijose esama pašventinimo ritualų ir pašvęstųjų tarnysčių.
Kristus nesitenkina formaliu pašventinimu, bet iš savo pašventinamųjų reikalauja išsižadėti
visko ir tapti Dievo nuosavybe,- kalbėjo popiežius Krizmos Mišių homilijoje.
*
* *
Ketvirtadienį po pietų, popiežius Benediktas XVI aukojo Paskutinės vakarienės
Mišias. Pagal seną tradiciją, šios Mišios aukojamos ne Šv. Petro bazilikoje Vatikane,
bet Romos Laterano Šv. Jono bazilikoje, kuri yra popiežiaus kaip Romos vyskupo katedra.
Vienas stipriųjų liturginių momentų Paskutinės vakarienės Mišiose yra kojų plovimas.
Sekdamas Kristaus pavyzdžiu, prieš Velykų vakarienę nuplovusio kojas apaštalams, popiežius
nuplovė kojas dvylikai kunigų.
Didžiojo Ketvirtadienio liturgijoje Bažnyčia
mini dviejų jos gyvenimui ir misijai būtinų sakramentų įsteigimą – Eucharistijos ir
kunigystės. Kunigystės sakramento įsteigimo minėjimas buvo labiau akcentuotas rytą
aukotose Krizmos Mišiose. Ketvirtadienio pavakare aukotose Paskutinės vakarienės Mišiose
popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Eucharistijos sakramentą. Pirmiausia popiežius
atkreipė dėmesį į Eucharistijos visuotinumą ir visalaikiškumą, kurį akcentuoja ir
Romos Kanonas, tai yra Pirmoji Eucharistinė malda, pabrėždama, jog Eucharistijos aukoje
švenčiami slėpiniai vyksta čia ir dabar.
Besimeldžianti Bažnyčia sutelkia savo
akis į duoną Viešpaties rankose, į tas pačias rankas, kurios gydė, laimino, kurios
buvo vinimis prikaltos prie kryžiaus. Dabar mes, kunigai, - kalbėjo popiežius, -
esame įgalioti kartoti tą patį. Šventimų akimirką, mūsų rankos buvo pateptos laiminimui.
Melskime Viešpatį, kad jos tik tam ir tarnautų, kad laimintų, neštų išganymą, liudytų
Dievo gerumą.
Viešpats laužo duoną ir dalija savo mokiniams. Duonos laužymas
tai šeimos tėvo gestas. Tai jis padalija maisto prie stalo susėdusiems savo vaikams.
Tai kartu solidarumo su kitais žmonėmis gestas, su į namus užeinančiu svečiu, kurį
sodiname už stalo. Tai agapės, mūsų bendrumo ir vienybės gestas.
Paskui Viešpats
ima į rankas taurę vyno. Tai džiaugsmo taurė, tikrosios šventės vynas. Mes visi trokštame
dalyvauti šitoje puotoje. Eucharistija tai daugiau negu puota, tai vestuvių pokylis,
kuriuo švenčiame Dievo sandorą su žmonija. Tačiau visa, ką mes gauname yra ne mūsų
nuopelnas, o vien Dievo mums už dyką suteikta dovana. Neveltui senuosiuose Šventojo
Rašto vertimuose naudojamas ne žodis Sandora, bet Testamentas. Vadinasi, mes ne sudarome
su Dievo sandorį, tarsi būtume jam lygūs, bet jo begalinę meilę mes gauname kaip amžinu
testamentu mums užrašytą palikimą,- kalbėjo popiežius Paskutinės Vakarienės Mišių
homilijoje. (jm)