Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas paskelbė tradicinį velykinį laišką

Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas arkivyskupas Fouad Twal paskelbė tradicinį velykinį laišką savo bendruomenei, kuri susideda iš Izraelyje, palestiniečių teritorijose, Jordanijoje ir Kipre gyvenančių katalikų. Patriarcho laiškas susideda iš penkių skyrių, skirtų kiekvienai iš penkių svarbiausių šiuo metu Bažnyčios švenčiamų liturginių metų dienų – Verbų sekmadieniui, Didžiajam ketvirtadieniui, Didžiajam penktadieniui, Didžiajam šeštadieniui ir Velykų sekmadieniui.

Visų pirma patriarchas pabrėžia, kad Didžioji savaitė tai ne vien istorinių įvykių minėjimas, bet dalyvavimas švenčiamuose slėpiniuose. Turime švęsti ne atminimą, bet pačius išganymo istorijos slėpinius. Krikščionys dalyvauja Didžiosios savaitės dramoje, išganymo slėpiniai pildosi pačiuose krikščionyse. Dievas mums suteikia malonę su Jėzumi eiti per mirtį į prisikėlimą, nusivilkti seną žmogų ir tapti naujais, išganymo vaisiais gyvenančiais žmonėmis. Šia prasme, Didžioji savaitė yra visų mūsų tikėjimo ir viso krikščioniško gyvenimo sintezė.

Savo laiške rašydamas apie Verbų sekmadienį į Jeruzalę įžengiančio Jėzaus džiaugsmingą sutikimą, apie minios norą paskelbti jį karaliumi, arkivyskupas pabrėžia, kad mūsų išganymas ir mūsų Išganytojas negali būti apriboti vienu konkrečiu istoriniu metu ar konkrečiomis politinėmis sąlygomis. Išganymas yra visuotinis ir amžinas. Priminęs Didžiojo ketvirtadienio pagrindinius įvykius, Paskutiniąją vakarienę ir jos metu kojų plovimą mokiniams, vienišą Jėzaus maldą Alyvų sode, suėmimą ir Petrą, kuris išsigynė savo Mokytojo, Jeruzalės patriarchas klausia: O mes kiek kartų išdavėme Viešpatį, išdavėme savo bičiulius, nuvylėme jų pasitikėjimą? Kiekviename iš mūsų yra Petras, drįstantis pažadėti stebuklą, bet kai prispiria bėda, visko išsižadantis. Didysis Penktadienis yra iššūkis mūsų protui ir tikėjimui. Matydama nukryžiuotą Kristų mūsų širdis blaškosi tarp užuojautos ir maišto. Ji kupina užuojautos dėl to, kad matome neteisingai kenčiantį tą, kuris tiek gero padarė. Bet drauge nenorime sutikti su Jo kančia, nes juk Jis yra visagalis. Didysis šeštadienis, - rašo Jeruzalės lotynų patriarchas, - yra klausimo „kodėl?“ diena. Mūsų viltys žlugo. Vienintelė paguoda yra Marija, kurios nei tikėjimas, nei viltis nesusvyravo. Galiausiai ateina Prisikėlimo sekmadienis. Viešpats eina pirma mūsų į Galilėją. Ten mes jį pamatysime. Galilėja tai Bažnyčia, tai mūsų namai ir visos vietos, į kurias Viešpats mus siunčia būti jo prisikėlimo liudytojais. (jm)