Jono Pauliaus II mirties ketvirtosios metinės. Ketvirtadienį po pietų popiežius Benediktas XVI aukojo Mišias už savo pirmtaką.

Prieš ketverius metus, 2005-ųjų balandžio 2-osios vakarą, mirė Dievo Tarnas popiežius Jonas Paulius II. Popiežius Benediktas XVI ketvirtadienio pavakare Šv. Petro bazilikoje aukojo Mišias už prieš ketverius metus mirusį savo pirmtaką. Mišiose gausiai dalyvavo jaunimas, besiruošiantis Verbų sekmadienį švęsti šiemetinę Pasaulinę jaunimo dieną. Bazilikoje popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo visų pirma Romos jaunimas, bet taip pat ir jaunimo atstovai atvykę iš Sidnėjaus, kur pernai vyko didysis Pasaulio jaunimo dienos susitikimas, bei jaunimas iš Madrido, kur toks pat didysis pasaulinis jaunimo susitikimas vyks 2011 metų vasarą.

Kiek daug jaunimo atsivertė, kiek daug surado krikščionišką gyvenimo kelią mano garbiojo Pirmtako tikėjimo ir liudijimo, jo padrąsinimo, jo pagalbos ir pavyzdžio dėka! – sakė Benediktas XVI homilijoje kreipdamasis į Mišiose dalyvavusį jaunimą. Tai tiesa! Jonas Paulius II nuostabiai mokėjo skelbti viltį, besiremiančią tikėjimu į Jėzų Kristų, kuris yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Kaip mylintis tėvas ir kaip rūpestingas auklėtojas, jis rodė jaunimui tvirtus ir patikimus gyvenimo pamatus. O kai atėjo mirties valanda, šita jo išugdyta jaunoji karta, maldingai susikaupusi Šv. Petro aikštėje ir daugybėje kitų pasaulio vietų, įrodė, jog išmoko, jog suprato jo pamoką. Mirė ne tik jų popiežius, bet ir tikras jų tėvas. Jaunimas suprato ir priėmė Jono Pauliaus II brangų palikimą – drąsaus ir nuoseklaus liudijimo pavyzdį.

Iš kur jaunimui gauti šviesos? Iš kur semtis išminties, reikalingos Bažnyčiai ir visai visuomenei skirtos misijos vykdymui? Suprantame, kad vien žmogaus jėgų nepakanka, kad reikia Dievo pagalbos. „Viešpaties ištikimybė amžina“ – sako psalmininkas. Dievas niekados nepalieka žmonių, kurie stengiasi būti jam ištikimi. Toks įsitikinimas mūsų akis kreipia į būsimąją, jau šį sekmadienį minėsimą Pasaulinę jaunimo dieną, kurios tema – šv. Pauliaus pirmojo laiško Timotiejui žodžiai: „Mes pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10).

Brangus jaunime, neįmanoma gyventi be vilties, - kalbėjo popiežius ketvirtadienio pavakare aukotų Mišių metu. Jūs puikiai žinote, jog visko, netgi gyvybės, galima staiga netekti dėl visai nuo mūsų nepriklausančių priežasčių. Ir tai savaime suprantama, nes viskas kas žmogiška, negali remtis tik savimi. Viskam, netgi vilčiai, reikia tvirto pagrindo. Dėl to Paulius ir tvirtina, jog tikinčiųjų viltys turi remtis gyvuoju Dievu. Tik jis yra tvirta ir patikima atrama. Tačiau, dėmesio! – sakė popiežius, - ypač tokiais laikais, kaip dabartiniai, tokiame kultūriniame ir socialiniame kontekste, kokiame mes šiandien gyvename, tyko rimta grėsmė supainioti krikščionišką viltį su ideologija, su tuščiu lozungu, su vien išoriniu apvalkalu. Jėzaus žinia su tuo neturi nieko bendra. Jėzus nenori, kad jo mokiniai tik atliktų išmoktą vaidmenį. Jėzus nori, kad jo mokiniai ne vaidintų, bet gyventų viltimi. Jėzus nori, kad kiekvienas žmogus būtų mažas vilties šaltinis kitam žmogui, kad mes visi kartu būtume vilties oazė visuomenei, kuriai priklausome. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai mes malda ir sakramentais gyvename Jame ir su Juo. Jei mumyse gyvens Kristaus žodžiai, mes sugebėsime skleisti po pasaulį jo atneštą meilės ugnį, sugebėsime nešti aukštai iškeltą tikėjimo ir vilties žiburį. Tai žiburys, kurį mums nešti įteikė popiežius Jonas Paulius II. Jis jį suteikė man, savo įpėdiniui, o aš jį perduodu jums, kad būtumėte šios trečiojo tūkstantmečio aušros sargyba, visuomet budrūs ir kupini džiaugsmo,- kalbėjo popiežius ketvirtadienio pavakare aukotų Mišių homilijoje. (jm)