2009-03-28 17:39:00

„Religijos laisvė ir abipusiškumas“


Tokiai temai skirta tarptautinė konferencija, kovo 26-27 dienomis vykusi Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje.

Konferencijoje pranešėjai į religijos laisvę žvelgė per abipusiškumo prizmę. Kitaip tariant, dėmesys skiriamas ne tik religijos laisvės teorinei dimensijai, bet ir konkrečioms jos realizavimo sąlygoms.

Konferencijos brošiūroje cituojami popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti 1985-ųjų metų susitikime su diplomatų korpusu. Tuosyk popiežius kalbėdamas apie religijos laisvę sakė, jog „turi būti įgyvendintas abipusiškumas, tai yra, lygus traktavimas. (...) Yra suprantamas krikščionių nustebimas ir frustracijos jausmas, kai jie patys, pavyzdžiui Europoje, priima kitų religijų išpažinėjus, suteikdami jiems galimybę praktikuoti savo kultą, ir tuo pat metu mato, jog tose šalys, kuriose tie išpažinėjai sudaro daugumą, jų tikėjimas yra valstybės religija, o krikščioniškas kultas uždraustas“.

Pirmąjį pranešimą konferencijoje skaitė kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas. Jis kalbėjo apie abipusiškumo principą Bažnyčios mokyme.

Pasak jo, abipusiškumo principas yra puikiai žinomas ir įtvirtintas tarptautinėje teisėje: dvi (ar daugiau) valstybės vienas kitos atžvilgiu, savo piliečių ir kitos valstybės piliečių atžvilgiu taiko tokias pat juridines normas, tokį pat elgesį.

Katalikų Bažnyčios mokyme abipusiškumo principas iškyla kartu su dialogo tema. Apie tai užsimenama popiežiaus Jono XXIII enciklikoje „Pacem in terris“, o Paulius VI enciklikoje „Ecclesiam Suam“ jau aiškiai rašo, jog Bažnyčia yra pasiruošusi dialogui ten, kur įmanoma abipusė ir lojali pagarba. Pauliaus VI encikliką reikia skaityti jos publikavimo metu vykusio Vatikano II susirinkimo šviesoje: šioje perspektyvoje enciklika galbūt turi programinę reikšmę.

Pačiame Vatikano II susirinkime apie abipusiškumą kalbama nedaug, pabirai ir gana abstrakčiai, daugiausia žmonių tarpusavio santykių ir šiek tiek tarpreliginio dialogo kontekste. Reziumuojant, iki Vatikano II susirinkimo ir jo metu Bažnyčios mokyme abipusiškumo principui neskirta atskiro dėmesio, atskiro apmąstymo.

Tačiau popiežių Jono Pauliaus II ir jo įpėdinio Benedikto XVI mokyme abipusiškumo principas minimas dažnai.

Jono Pauliaus II mokyme abipusiškumui teikiama pamatinė reikšmė tokiose aptariamose temose, kaip vyro ir moters santykiai, vyskupo arba kunigo santykiai su tikinčiųjų bendruomene, krikščioniška malda.

1985 metais susitikime su musulmonų jaunuoliais JAV Jonas Paulius II pabrėžė, jog „pagarba ir dialogas prašo abipusiškumo visose srityse, ypač liečiančiose pamatines laisves ir atskirai religijos laisvę“.

Dar konkretesnes formuluotes tarpreliginio dialogo srityje pateikia popiežius Benediktas XVI, kuris įvardija ne tik patį principą, tačiau jį taiko įvairiomis progomis: 2005 metų susitikime su musulmonų bendruomene Kelne, kalboje naujam Maroko ambasadoriui prie Šventojo Sosto, 2006 – ųjų metų Migrantų sielovados tarybos plenarinėje asamblėjoje, susitikime su musulmonų daugumos valstybių ambasadoriais, kelionėje į Turkiją, 2008-ųjų metų kalboje Prancūzų vyskupų konferencijos nariams bei kalboje Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

Kardinolas Tauran išvardijo kelis elementus, kurie, jo nuomone, svarbūs popiežiaus Benedikto XVI pastabose apie abipusiškumą. Tai tęstinumas su savo pirmtakais; didesnis abipusiškumo Bažnyčios ir islamo santykiuose akcentavimas; abipusiškumo temos siejimas su abipusiu vienas kito pažinimu.

Vis dėlto, konstatuoja kardinolas Tauran, nepaisant to, kad pastebima tendencija vis daugiau kalbėti apie abipusiškumą Bažnyčios mokyme, ypač tarpreliginio dialogo srityje; kad popiežius Benediktas XVI yra minėjęs apie „abipusiškumo principą“, tačiau trūksta tokio principo turinio sistemingo išplėtojimo ir realaus pritaikymo. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.