Popiežiaus kelionė ir AIDS

Žinomas religijos apžvalgininkas ir žurnalistas John L. Allen, dalyvavęs popiežiaus kelionėje į Afriką ir tuo pat metu sekęs kaip ta kelionė buvo pristatyta Vakarų spaudoje, šitaip aprašė savo įspūdžius: „Manau, kad dar niekad nemačiau tokios popiežiaus kelionės, kurios suvokimas iš vidaus ir iš išorės būtų toks skirtingas. Beveik atrodė, kad popiežius būtų dalyvavęs dvejose skirtingose kelionėse: toje, kuri aprašyta tarptautinėje žiniasklaidoje ir toje, kurią realiai išgyveno afrikiečiai“.

Anot žurnalisto, JAV ir daugelyje kitų pasaulio vietų dominuojanti tema buvo prezervatyvai, kurios pretekstu tapo keli popiežiaus Benedikto XVI pasakyti žodžiai, atsakant į klausimą apie kovą su AIDS.

Verta prisiminti, kad Šventasis Tėvas tuosyk pasakė, kad AIDS epidemijos vien su pinigais neįveiksi, jie naudojami be dvasios. Neįveiksi ir su prezervatyvais, kurie netgi gali problemą padidinti. Kovai su AIDS reikia, viena vertus, naujo elgesio vienas su kitu, o šis turi gimti iš naujo požiūrio į žmogaus seksualumą. Antra vertus, reikia tikro ir pasiaukojančio solidarumo su ligoniais. Šie popiežiaus žodžiai sukėlė kritikos ir kaltinimų laviną: esą popiežius tiesiogiai atsakingas už AIDS plitimą, mat neleidžia nuo šios epidemijos apsiginti prezervatyvais.

Tačiau pačioje Afrikoje, pažymi Allen, popiežiau kelionė buvo visai kas kitą. Niekam čia prezervatyvų klausimas nebuvo pagrindinis akcentas. Pačioje Afrikoje popiežiaus kelionė sužadino minių, suaugusiųjų ir jaunimo entuziazmą bei džiaugsmą. Tai buvo krikščionių bendruomenės ir jos ganytojo bendra šventė. Afrikiečių žiniasklaidai svarbūs buvo Šventojo Tėvo dukart pakartoti žodžiai, jog „Afrika yra vilties kontinentas“, kuriame jis laukia socialinių ir intelektualinių energijų išsiveržimo. Pačiame Kamerūne sukrečiančiai nuaidėjo popiežiaus žodžiai, jog kiekvienas krikščionis turi pasisakyti prieš valdžios piktnaudžiavimą ir korupciją. Sukrečiančiai todėl, kad šalį nuo 1982 metų valdo prezidentas Paul Biva, tipiškas autokratinis Afrikos politikas, kaip įprasta, su represijų ir korupcijos šešėliu. Kitą dieną vienintelis Kamerūno kardinolas Christian Tumi pasakė tai, ko pasakyti viešai iki jo neišdrįso niekas: prezidentas Biva vardan demokratijos tūrėtų atsisakyti kandidatuoti sekančiuose 2011 metų prezidento rinkimuose. Deja, tokie dalykai, svarbūs Kamerūnui ir viso Afrikos kontinento demokratėjimui, Vakarų spaudos nepasiekė.

Vietoj to, pasakoja John L. Allen, jam paskambinęs CNN International žurnalistas dar ir dar kartą klausinėjo tik apie prezervatyvus. Buvo galima suabejoti ar jis tikrai yra Afrikoje ir dalyvauja popiežiaus kelionėje.

Galima sakyti, kad pristatydama popiežiaus kelionę į Afriką Vakarų žiniasklaida sutelkia savo dėmesį prie tų temų, kurios tradiciškai „pataiko“ į Vakarų visuomenių jautrumą, kurios dirgina jų stereotipus ir išankstinius nusistatymus.

Kad ir stereotipas, jog kova su AIDS sutampa su prezervatyvų dalinimu ir naudojimu. Popiežiaus atžvilgiu pasitaikė kaltinimų net „afrikiečių genocidu“, taip peržengiant sveiko proto ribas, paniekinant tūkstančius Afrikoje AIDS prevencijoje bei slaugoje dirbančių katalikų. Kita vertus, tai suteikė progos iškilti ne tik antiklerikaliniams jausmams, bet ir rimtesnėms pastaboms.

Pačios mokslininkų ir kovos su AIDS aktyvistų bendruomenės diskutuoja, ar kovoti su AIDS labiau padeda prezervatyvai, ar seksualinio elgesio pakyčiai: visų pirma, seksualinio gyvenimo pavėlinimas, antra, ištikimybė partneriui ir sutuoktiniui. Mat yra nustatytas neabejotinas ryšys tarp AIDS plitimo ir daugelio atsitiktinių lytinių santykių turėjimo. Tad atsitiktinių santykių mažinimas mažina ir AIDS riziką. Yra šalių, kur kova su AIDS ir kitomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis buvo pagrįsta tik prezervatyvų dalinimu ir kitų, kur kova su tomis ligomis buvo orientuota į seksualinio elgesio pakeitimą – į skaistumo ugdymą, o vėliau į ištikimybę vienam partneriui ar sutuoktiniui. Pastarųjų šalių rodikliai daug geresni. Popiežius, lėktuve atsakydamas į klausimą apie kovą su AIDS, tiesiog dar kartą pakartojo, jog Bažnyčia teikia pirmenybę žmogaus savivokos ir elgesio ugdymui.

Jei kam reiktų iliustracijų, nesunku jų pateikti. Pavyzdžiui, prestižo ir solidumo trūkumu nesiskundžiančio „Britų medicinos žurnalo“ (British Medical Journal)“ 2008 metų sausio numeryje išdėstytos dvi nuomonės dėl prezervatyvų naudingumo kovojant su lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis. Vienoje teigiama, kad „taip“, kitoje tvirtinama, jog „ne“, priduriant, jog veiksmingiausias kelias yra elgesio pasikeitimas ir deramas ugdymas.

Kilus ažiotažui dėl popiežiaus bei visos katalikų Bažnyčios „destruktyvios pozicijos“ kovoje su AIDS, į žurnalisto klausimus atsakė Harvardo universiteto AIDS prevencijos tyrimų centro direktorius Edward Green, kuriam kompetencijos taip pat nestinga. Mokslininkas sakė: „nors esu liberalas socialiniais klausimais ir man sunku prisipažinti, tačiau popiežius iš tikro teisus. Įrodymai, kuriuos turime, parodė, kad Afrikoje prezervatyvai neveikia mažinant ŽIV infekcijos rodiklius“. Anot jo, seksualinių partnerių mažinimas yra „svarbiausias mūšio (su AIDS) iššūkis“ Afrikoje.

Taip pat priminta, kad pasakymas, jog prezervatyvas užtikrina „visišką apsaugą“ nuo AIDS yra klaidingas. Pačių mokslininkų teigimu, teorinis saugumas siekia apie 96 procentus, tačiau tikrovėje krenta iki 85 procentų (tarp tų, kurie nuolatos juos naudoja). Tad net darant idealią prielaidą, jog visi žmonės visais atvejais naudos prezervatyvus, vis tiek, kai kalbama apie iš milijonų asmenų sudarytą populiaciją, objektyvi rizika užsikrėsti AIDS išlieka šimtams tūkstančių iš jų. To paties Edward Green pastebėjimu, klaidingas įsitikinimas, jog prezervatyvai veiksmingesni nei iš tikro yra, suteikia iliuzinį saugumo jausmą, neskatina sumažinti partnerių skaičiaus ir tokiu būdu didina užsikrėtimo AIDS riziką.

Dar kiti pabrėžė, jog Vakarų pasaulis dažnai nelabai įsivaizduoja Afrikos tikrovės ir žvelgia į ją kabinetinio funkcionieriaus ar supermarketų lankytojo akimis. Tuo tarpu, Afrikoje daug kur trūksta elementarios sveikatos apsaugos sistemos, kuri gintų ne tik nuo AIDS, bet ir nuo dešimčių kitų ligų, galinčių greitai nulemti mirtį. Ar prasminga gintis išskirtinai nuo AIDS, jei žinai kad mirties nuo maliarijos galimybė tokia pat didelė ar net didesnė? Ar žmogui, kuriam kasdien reikia nueiti kelis ar net keliolika kilometrų, kad parsineštų geriamo vandens, o likusį laiką turi praleisti laukuose, dar labai rūpės keliauti antra tiek, kad įsigytų prezervatyvų? Net jei jie dalinami nemokamai, ištikimybė taip pat nieko nekainuoja. Net jei moralinius motyvus uždarytume tarp skliaustų, lieka tyrimai, kurie rodo, jog prezervatyvų panaudojimas davė naudos siaurose tikslinėse grupėse (prostitučių, narkomanų, homoseksualių asmenų), tačiau menkai veiksmingi visos visuomenės mastu. Be to, kiekviena visuomenė yra skirtinga, turi skirtingas tradicijas, mentalitetą ir jautrumą, ne visose pritaikomi tie patys receptai.

Taigi, tarp mokslininkų žinomos prezervatyvų pritaikymo ribos; pasitaiko panašių nuomonių į tą, kurią išsakė popiežius Benediktas XVI. Šventojo Tėvo nuostata nebuvo kokia naujovė, priešingai, kai kur Afrikoje jau ilgametė ir teigiamų rezultatų davusi bei duodanti praktika. Tad kuo galėtų būti paaiškintas Vakarų spaudoje kilęs priešiškumas jam? Galbūt tuo, kad kai kurie kritikai patys nėra informuoti apie tai, ką mokslininkai sako ar žino apie kovą su AIDS? Tačiau italų istorikė ir žurnalistė Lucetta Scaraffia mano, kad priežastys gilesnės. Anot jos, daug Vakarų valstybių nenori pripažinti popiežiaus žodžių teisingumo dėlto, kad bijo, jog Bažnyčios nuostatų seksualinio elgesio atžvilgiu pripažinimas reikštų žingsnį atgal tame seksualumo kaip malonumo ir poilsio naudojime, kuris yra laikomas svarbiu mūsų epochos laimėjimu. Prezervatyvas yra išaukštinamas virš jo realių galimybių sustabdyti AIDS, nes leidžia modernybei toliau tikėti savimi ir savo principais, leidžia manyti, jog ji gali kontroliuoti situaciją nieko nekeisdama. Pasak istorikės, būtent dėlto, kad šis ideologinis mazgas buvo užgautas, popiežius sulaukė tiek kritikos. (rk)