Milijonas angoliečių dalyvavo sekmadienio rytą Luandoje popiežiaus aukotose Mišiose
Šimtai tūkstančių žmonių, gal net daugiau kaip milijonas, dalyvavo popiežiaus Benedikto
XVI sekmadienio rytą Angolos sostinėje Luandoje aukotose Mišiose. Drauge su Šventuoju
Tėvu koncelebravo viso pietinės Afrikos regiono vyskupai, atstovaujantys visų pirma
Angolos ir San Tomė, o taip pat Botsvanos, Pietų Afrikos Respublikos ir Svazilando,
Lesoto, Mozambiko, Namibijos ir Zimbabvės vyskupų konferencijoms.
* * *
Pačioje
Mišių pradžioje popiežius pareiškė užuojautą dėl dviejų merginų mirties šeštadienį,
prieš popiežiaus susitikimą su Angolos jaunimu. Tik šeštadienio vakarą popiežiui buvo
pranešta, jog atidarius stadiono vartus, kuriame šeštadienį vyko popiežiaus susitikimas
su jaunimu, spūstyje buvo sužeista keletas jaunuolių, iš kurių dvi sunkiai sužeistos
merginos mirė ligoninėje. Sužinojęs apie nelaimę, jau šeštadienį popiežius pareiškė
užuojautą žuvusių merginų artimiesiems, o pradėdamas sekmadienio ryto Mišias, sakė:
„Šioje Eucharistijos aukoje melskimės ir už dvi vakar mirusias jaunuoles. Jėzus jas
tepriima į savo karalystę. Melskimės taip pat ir už sužeistuosius, pasitikėdami slėpiningais
Dievo planais.
* * *
Homilijoje, Mišių liturgijos pirmojo skaitinio
vilties žinią, skirtą tremtyje gyvenančiai išrinktajai tautai, kvietimą sugrįžti į
Jeruzalę ir atstatyti Viešpaties šventyklą, popiežius susiejo su Angolos situacija.
Beveik tris dešimtmečius trukusio pilietinio karo paliktos žaizdos, mirtis ir griuvėsiai,
dar slegia daugelio šalies gyventojų širdis. Karas pražudo žmones, griauna viską kas
vertinga: šeimas, bendruomenes, žmonių darbo vaisius, jų viltis. Tad Viešpaties raginimas
grįžti į šventąjį miestą ir atstatyti šventyklą įgauna ypatingą skambesį, ypač jei
prisimename apaštalo Pauliaus žodžius, jog tai mes esame „gyvojo Dievo šventovė“ (2
Kor, 6, 16). Mus, gimusius iš krikšto ir suvienytus Kristaus Kūne Bažnyčioje, Dievas
kviečia būti jo gailestingos meilės šaukliais šeimose ir bendruomenėse, mokyklose
ir darbovietėse, visose visuomeninio gyvenimo ir politinės veiklos srityse. Šitas
raginimas ypatingai skamba šį sekmadienį, kurį Angolos Bažnyčia mini kaip maldos ir
aukos dieną už tautinį susitaikinimą.
„Atvykau į Afriką skelbti atleidimo,
vilties ir naujo gyvenimo su Kristumi žinios“,- sakė popiežius ir prašė: „melskitės
drauge su broliais ir seserimis visoje Afrikoje, kad gydantis gailestingos Dievo meilės
prisilietimas perkeistų šitą žemyną ir kad Bažnyčia Afrikoje, savo sūnų ir dukterų
liudijimo dėka, būtų tikro susitaikinimo vieta“. Toliau savo homilijoje popiežius
sakė, kad kiekvienas Bažnyčios narys, krikšto akimirką yra gavęs Kristaus šviesos
ir Šventosios Dvasios įkvėpimo, reikalingų savo misijai. Jūs puikiai žinote, - kalbėjo
Benediktas XVI, - kokiu dideliu greičiu nuvilnija viską griaunanti blogio banga ir
kaip lėtai ir sunkiai vyksta atstatymo darbas. Prireikia daug laiko, kantrybės ir
jėgų. Atsikūrimo darbą reikia pradėti nuo žmonių širdžių, nuo kasdienio pasiaukojimo
ir klusnumo Dievo įsakymams, nuo mažų gestų, kuriais įrodome meilė savo artimui –
kiekvienam artimui, nesvarbu kokios jis rasės ar tautybės, kokia kalba jis kalba.
Krikščionys turi duoti tokios kantrios meilės pavyzdį.
Galiausiai popiežius
taip kreipėsi į Angolos ir visos Afrikos jaunimą. Jaunoji karta yra geresnio rytojaus
pažadas, tad jau dabar reikia dėti tvirtus pamatus tam būsimam teisingesniam ir geresniam
gyvenimui, į kurį su viltimi žengiame, reikia ugdyti jaunimo bičiulystę su Kristumi,
reikia pagal jo mokymą kurti gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tik šitaip jauna karta
taps išmintingais ir dosniais Dievo meilės pranašais ir liudytojais pasaulyje ir Bažnyčioje.
*
* *
Po Mišių, kartu su jų dalyviais Šventasis Tėvas kalbėjo vidudienio maldą.
Šia proga sakytoje trumpoje kalboje popiežius meldė Mergelės Marijos užtarimo Angolai
ir visai Afrikai, Dievo Motinos globai pavedė būsimąją Afrikai skirtą Vyskupų Sinodo
asamblėją, kuri vyks spalio mėnesį Vatikane. Mergelė Marija, Taiko Karalienė, tevadovauja
angoliečių tautai, kuriančiai tautinę santarvę po ilgo ir nežmoniško pilietinio karo
skaudžios patirties. Teišmeldžia jinai visiems angoliečiams tikro atleidimo ir susitaikinimo
malonę, testiprina bendradarbiavimo ir brolybės dvasią, būtiną milžiniškame atsikūrimo
darbe. (jm)