Šventasis Tėvas ligoniams: kančia ir mirtis nėra paskutinis žodis žmogaus gyvenime

Ketvirtadienio popietę popiežius Benediktas XVI apsilankė Nacionaliniame neįgaliųjų reabilitacijos centre, dar vadinamame kardinolo Paul Emile Léger centru, paminint jo steigėją, kanadietį kardinolą ir Monrealio arkivyskupą emeritą, kuris baigęs aktyvią ganytojo tarnystę Kanadoje atvyko į Kamerūną misionieriauti. 1972 metais kardinolo pastangomis buvo įsteigtas Neįgaliųjų reabilitacijos centras, vėliau perduotas valstybės žinion.

Centre popiežiaus laukė ligoniai, medicininis personalas, Bažnyčios Kamerūne atstovai ir Kamerūno socialinių reikalų ministras. Šventasis Tėvas sveikino visus, ypač tuos, kurie neša ligos ir kančios svorį.

Jiems popiežius sakė, kad jie nėra vieni savo kentėjime, nes Kristus yra solidarus su visais kenčiančiaisiais. Evangelijose netrūksta epizodų, kurie rodo Jėzaus švelnumą ir dėmesį ligoniams, leidžia suprasti, kad Dievo širdyje jie svarbūs.

Šventasis Tėvas minėjo ypač Afrikos kontinente paplitusias ligas: AIDS, maliariją ir tuberkuliozę, primindamas taip pat, kad katalikų Bažnyčia yra regimai įsipareigojusi kovoje su šiomis ligomis.

Popiežius kalbėjo apie kančią, kurią išgyvendamas žmogus iš skausmo garsiai šaukia. Biblijoje apie tai pasakoja Jobo knyga. Jėzus taip pat prieš savo mirtį šaukė. Kančios akivaizdoje kai kurie yra gundomi suabejoti Dievo buvimu jų egzistencijoje. Tačiau Jobas, priešingai, iš savo kančios ir nelaimės gelmės iškelia ne maištą, o pasitikėjimą.

Šventasis Tėvas ragino būti atidesniems ligoniams. Juk didelės kančios atveju, kai brolis ar sesuo panyra į Kryžiaus slėpinį, negalime rasti teisingų žodžių. Tačiau tada žvilgsnis, švelnumo gestas, šypsena gali padaryt daugiau už žodžius. Ar ne tokią patirtį išgyveno ta moterų grupė, kuri kartu su apaštalu Jonu lydėjo Jėzų jo kančioje iki pat mirties ant Kryžiaus.

Beje, kaip primena Evangelija, kančios kelyje Jėzų lydėjo ir vienas afrikietis, Simonas Kirėnietis (Kirėnė – miestas dabartinės Libijos teritorijoje). Tiesa, ne savo valia. Jam buvo liepta padėti nešti Jėzaus kryžių. Tuo metu jis negalėjo suprasti, kad dalyvauja atpirkimo veiksme. Tai jam galėjo paaiškėti tik po Jėzaus Prisikėlimo. Tačiau šiandien kiekvienas afrikietis, tam tikra prasme Simono Kirėniečio šeimos narys, Afrikos kontinento sūnus, tikėjimo akimis už kančios gali įžvelgti Prisikėlusįjį, mums sakanti, jog mirtis ir liga nėra paskutinis žodis žmogaus gyvenime. Tokio atpažinimo popiežius Benediktas XVI linkėjo visiems sergantiems broliams ir seserims.

Kalbos gale Šventasis Tėvas kreipėsi į medikus, primindamas, jog jų misiją yra žmogaus gyvybės saugojimas, nuo pat pradžios iki pat galo. Žmogaus gyvybė yra brangi Dievo dovana. Medikų tarnystė yra meilės ir gailestingumo aktas, svarbus Dievo akyse: anot Evangelijos žodžių, „buvau ligonis ir jūs mane aplankėte“.

Po kalbos ligoniai įteikė Šventajam Tėvui savo paruoštas dovanas, vėliau kartu su juo meldėsi. Popiežius jiems suteikė palaiminimą.

Iš Neįgaliųjų reabilitacijos centro popiežius Benediktas XVI grįžo į Jaundė apaštalinę nunciatūrą, kurioje susitiko su Specialiosios vyskupų sinodo tarybos Afrikai nariais. Šiai Tarybai priklauso dvylika afrikiečių vyskupų iš skirtingų Afrikos šalių, atstovaujančių visam Afrikos kontinentui. Po susitikimo buvo numatyta bendra vakarienė apaštalinės nunciatūros patalpose. (rk)