Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių
jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą,
jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus,
išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir
iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta:
Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami:
„Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite
šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt
šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo
apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė
jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per
Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus
ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad
kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn
2, 13-25).
TIKRASIS PRIEŠAS
Pasakojimas apie prekiautojus, kuriuos
Kristus išvarė iš šventyklos, gali kelti mums savotišką pasitenkinimą: gerai, kad
tiems biznieriams buvo parodyta, kad jų elgesys nesuderinamas su šventovės kilnumu.
Jėzus iš tiesų labai greitai ir tiksliai nustatė, kas prieštarauja Dangaus Tėvo namų
dvasiai.
Tikriausiai nepagalvojame apie šio Išganytojo poelgio pasekmes. Derėtų
pagalvoti apie tai, kad tuos tikėjimo priešus jis rado pačioje šventykloje, todėl,
ko gero, teks su nepasitenkinimu tvirtai sučiaupti lūpas: didžiausių krikščionybės
priešų taip pat reikia ieškoti ne išorėje, bet pačioje Bažnyčioje. Dar daugiau: tie
priešai galime būti ir mes.
Mes labai gerai išmokome ieškoti savo tikėjimo
išorinių priešų. Galima sakyti, jog jau įgijome tam labai gerą uoslę. Krikščionybės
priešus jau sustatėme į eilę, surūšiavome ir kiekvienam pritaikėme etiketę. Tai išorinis
pasaulis, dabartinė visuomenė, mūsų nuomone, kalti dėl visuotinio nukrikščionėjimo,
pašaukimų sumažėjimo, nedalyvavimo pamaldose. Uoliai ieškome išorės priešų, netgi
galima pasakyti, jog pasisakome absoliučiai prieš viską, kas nesutinka su mūsų nuomone.
Taip
besidarbuodami, nepastebime, jog mums reikia pagalvoti, ką galime pasakyti prieš save
…
Nereikia savęs guosti iliuzijomis: pavojus Bažnyčiai ateina ne iš išorės,
bet iš vidaus, iš mūsų pačių.
Išorės priešai, galiausiai, pasitarnauja Bažnyčiai:
ji budi, stiprina savo jėgas, nors ir nustumta į katakombas, ji puoselėja savo tikinčiųjų
ištvermę, ji tikrai tampa verta pagarbos ir, pagaliau, jaučia, kad iš tiesų yra globojama
iš aukštybių, nes išsipildo Jėzaus žodžiai: Pragaro vartai jos nenugalės…
Tačiau
susidūrusi su priešais, slypinčiais jos viduje, Bažnyčia yra silpna, beveik bejėgė.
Iš tiesų, yra dėl ko suglumti, kai tie, kurie garsiai apie save kalba, kaip apie Bažnyčios
vertybių gynėjus iš tiesų pasirodo esą didžiausi priešai, tenkinantys tik savo puikybę.
Vidaus
priešai – tai drauge ir patys Bažnyčios nariai, todėl jie niekuomet nesistengia atskleisti
savo blogybių, bet ir toliau uoliai kyla prieš visą pasaulį. Juos įveikti gali tik
šventieji ir… Kristaus rimbas.
Šią nemalonią situaciją labai gražiai nusako
Europą iš tolimosios Indijos pasiekę žodžiais: Kokia nuostabi būtų krikščionybė, jei…
nebūtų krikščionių.
Panašiai kalba ir katalikai: Mūsų tikėjimas yra labai teisingas,
tačiau mes jo taip neteisingai laikomės…
Todėl šio sekmadienio mintys krypsta
į mus, krikščionis, prisiglaudusius šventyklos pavėsyje, gyvenančius šventoje vietoje.
Jėzaus poelgis – tai priminimas, kad ir mes galime būti šventovės priešais, jos niekintojais.
Mūsų vidutiniškumas, sugebėjimas sumenkinti savo tikėjimą iki “protingų reikalavimų”,
kurie iš tikrųjų reiškia baimę ir suktumą, nuolatinės pastangos nesiekti tiek daug,
kaip to reikalauja Kristus, poelgiai, kuriais laikas nuo laiko paneigiame kai kuriuos
tikėjimo išpažinimo straipsnius, abejonės ir neryžtingumas, nenoras suvokti savo gyvenimo,
žvelgiant į paskutinius dalykus, įsivaizdavimas, kad religija gali būti savotiška
apsauga gyvenimo pabaigoje, pasmerkimas, kurį dalijame kitiems, kryžiaus baimė,- visa
tai mūsų ginklai, atkreipti į Šventovę.
Todėl ore ir žaibuoja Kristaus rimbas…
Nuo jo atsispindinti šviesa nutvieskia mus, leisdama suprasti, kad tuomet, kai skundžiamės
blogybėmis Bažnyčioje, labai dažnai dėl to esame kalti mes patys.
Gavėnia kaip
tik ir yra tas laikas, kai tikintiesiems primenama būtinybė įvertinti save ir suvokti,
kas mums iš tiesų yra brangu, bei parodyti ryžtą pakeisti situaciją.
Gal geriau
jausti Kristaus meilės įspėjimus ir pakilti, įkvepiant gaivaus oro, negu vaizduoti
nekaltą ir teisų krikščionį, kuriame iš tiesų slypi suvargusi siela ir plaka išdaviko
širdis. (Mons. Adolfas Grušas)