Popiežiaus laiškas katalikų vyskupams dėl ekskomunikos atšaukimo keturiems arkivyskupo Lefebvre‘o įšventintiems vyskupams. Taika Bažnyčioje ir meilės kriterijus.

Ketvirtadienį šešiomis kalbomis paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI laiškas katalikų Bažnyčios vyskupams dėl ekskomunikos atšaukimo keturiems šv. Pijaus X brolijos vyskupams, kurie šią bausmę užsitraukė, kai 1988 metais buvo konsekruoti be popiežiaus leidimo. Šis popiežiaus gestas tiek Bažnyčios viduje, tiek išorėje sukėlė seniai regėtas diskusijas. Popiežiui buvo primetamas tiek antisemitizmo šmėklos Bažnyčioje žadinimas, mat vienas iš reabilituotų vyskupų, R. Williamson, išsakė viešas abejones dėl žydų Holokausto realumo, tiek „grįžimas atgal“, mat šv. Pijaus X brolija abejoja dėl Vatikano II susirinkimo doktrininių bei liturginių sprendimų ir posusirinkiminių Bažnyčios gyvenimo tendencijų.

Labai asmeniško pobūdžio laiške Šventasis Tėvas išsamiai paaiškina savo intencijas, išryškina savo gestų apimtį, bet taip pat ir ribas. Taipogi kelia klausimus ir išsako pastabas, kurios kiekvieną jo kritiką, kuriai pusei bepriklausytų, verčia atlikti sąžinės patikrą. Benediktas XVI įvardija savo laiško siekį: tai taika Bažnyčioje.

Pirmiausia popiežius Benediktas XVI pažymėjo du punktus, kurie sudarė prielaidas protestų ir nesupratimų bangai. Viena, tai vyskupo Williamsono atvejo iškilimo ir ekskomunikos atšaukimo keturiems vyskupams sutapimas, persidengimas. Popiežius pripažino, kad jam tai buvo nenumatyta nelaiminga aplinkybė. Tačiau dėl jos jo diskretus gailestingumo gestas keturiems vyskupams netikėtai įgijo visiškai kitą reikšmę: kaip krikščionių ir žydų susitaikinimo, visų iki šiol žengtų žingsnių šia linkme paneigimas. Anot Šventojo Tėvo, dėl šio sutapimo, suteikusio kitą reikšmę jo gestui, sutrikdžiusio taiką Bažnyčios viduje bei tarp krikščionių ir žydų, galima tik giliai apgailestauti. Beje, popiežius pažymėjo, kad akylesnis internete pasirodančių žinių stebėjimas butų suteikęs galimybę tuoj pat susipažinti su (Williamsono) problema. Šventasis Sostas ateityje turės būti atidesnis šiam žinių šaltiniui.

Šventasis Tėvas rašo, jog buvo nuliūdintas dėlto, jog net katalikai deklaravo savo priešiškumą jam. O juk būtent jie galėjo žinoti, kaip iš tikro yra ir nepasiduoti sutapimo nulemtai interpretacijai. Bet būtent dėl to, pasak popiežiaus, jis dėkoja savo draugams žydams, kurie padėjo pašalinti nesusipratimą bei atstatyti draugystę ir pasitikėjimą.

Antras punktas, sudaręs prielaidas protestams, buvo nepakankamas ekskomunikos atšaukimo (2009 sausio 21-ąją) akto apimties ir ribų paaiškinimas jo publikavimo metu.

Norint jį deramai suprasti, reikia skirti du lygius: asmenų ir institucijos. Kalbant apie asmenis, keturi šv. Pijaus X brolijos vyskupai buvo ekskomunikuoti 1988 metais, nes, kaip minėta, konsekruoti be popiežiaus pritarimo. Kodėl tokiais atvejais taikoma ypač griežta ekskomunikos bausmė? Nes vyskupų konsekravimas be popiežiaus pritarimo kelia schizmos (skilimo) pavojų, žeidžia popiežiaus ir viso episkopato vienybę. Kokia ekskomunikos bausmės prasmė? Tai nubaustųjų kvietimas atgailai ir vienybės atstatymui. Kokia buvo ekskomunikos atšaukimo keturiems šv. Pijaus X brolijos vyskupams potvarkio prasmė? Tai tos pačios vienybės siekimas, tik iš kitos pusės, kitu būdu. Anot popiežiaus, ekskomunikos atšaukimas keturiems vyskupams buvo bažnytinės disciplinos klausimas. Šiuo aktu siekta išlaisvinti minėtų vyskupų sąžines nuo naštos, kurią jie jautė, žinodami užsitraukę griežčiausią bažnytinę bausmę.

Tačiau kitas dalykas yra institucija, šiuo atveju, šv. Pijaus X brolija. Bažnytinės disciplinos potvarkis, panaikinant šv. Pijaus X brolijos vyskupų ekskomuniką, nėra šios Brolijos „kanoninis“ (juridinis) pripažinimas. Ir kol tokio pripažinimo nėra, Brolijos vyskupai ir kunigai neatlieka jokios teisėtos tarnystės Bažnyčioje. Kanoninis pripažinimas šv. Pijaus brolijai galės būti suteiktas tik tuo atveju, jei bus išspręsti doktrininiai klausimai, susiję su Vatikano II susirinkimo ir posusirinkiminiu popiežių mokymu.

Doktrininius klausimus su šv. Pijaus X brolija ir panašiomis bendruomenėmis šiuo metu sprendžia šiam tikslui specialiai sukurta Popiežiškoji komisija „Ecclesia Dei“. Popiežius pranešė apie savo intenciją ją integruoti į Tikėjimo mokymo kongregaciją, kuri analizuoja būtent doktrinos klausimus. Šios kongregacijos posėdžiuose dalyvauja ne tik Šventojo Sosto kongregacijų vadovai, bet ir vyskupai iš viso pasaulio. Tai sudarys galimybę tų šalių vyskupams, kurie susiduria su šv. Pijaus X brolija, dalyvauti diskusijose ir sprendimų priėmime.

Kalbant apie Vatikano II susirinkimo vertinimą, popiežius pateikė kritišką pastabą tiek šv. Pijaus X brolijos pozicijai, tiek jų oponentams, prisistatantiems šio Susirinkimo gynėjais. Brolijai turi būti labai aiškiai pasakyta: Bažnyčios autoritetingas mokymas nepasibaigė 1962 metais, prasidedant Vatikano II susirinkimui. Na, o Vatikano II susirinkimo gynėjai turi atsiminti, kad šis susirinkimas aprėpė visą Bažnyčios doktrininę istoriją. Tad jei jie pripažįsta Susirinkimą, turi priimti ir ankstesniais amžiais išpažintą tikėjimą.

Paaiškinęs ekskomunikos atšaukimo šv. Pijaus X brolijos vyskupams motyvus ir šio potvarkio ribas, aptaręs po šio potvarkio kilusios polemikos prielaidas ir gautas pamokas, kitoje laiško pusėje popiežius Benediktas XVI pristato antrą, gilesnį savo gesto prasmės sluoksnį, susijusį su tuo, ką jis suvokia kaip savo popiežiškosios tarnystės esmę.

Paskutinės vakarienės metu pats Jėzus kreipėsi į Petrą, sakydamas jam: „tu...stiprink brolius (Lk 22,32)“. Šį jam Viešpaties patikėtą prioritetą Petras nauju būdu persako savo laiške: „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3,15)“. Anot popiežiaus Benedikto XVI, šios Šventojo Rašto eilutės vienareikšmiškai nustato jo, kaip Petro įpėdinio, veikimo gaires: padaryti viską, kad žmonės pajaustų Dievą, kad ateitų pas Jį. Ne pas bet kokį dievą, bet tą, kurio veidą atpažįstame iki galo einančioje meilėje – nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Žmonių vedimas link Dievo: toks yra aukščiausias ir pamatinis Bažnyčios bei Petro įpėdinio prioritetas šiais laikais, kai daug kur Dievas dingsta iš žmonių horizonto, o kartu ir Jo teikiamos šviesos gairės.

Kas išplaukia iš šio prioriteto? Tai visų krikščionių vienybė, bendras tikėjimo liudijimas, ekumenizmo procesas. Juk krikščionių nesutarimai ir susiskaldymai padaro jų kalbėjimą apie Dievą mažiau tikėtinais. O tai reiškia mažesnį gebėjimą žmones vesti link Dievo. Todėl ekumenizmas yra popiežiaus veiklos prioriteto dalis.

Taip pat būtina, kad visi tikintys Dievą kartu ieškotų taikos, priartėtų vieni prie kitų, kad eitų kartu, nors ir su skirtingomis Dievo sampratomis, link Šviesos šaltinio. Tai yra tarpreliginis dialogas.

Dideli ir maži susitaikymai pačioje Bažnyčioje taip pat yra Bažnyčios ir popiežiaus veiklos prioriteto dalis. Tad ar tikrai klaidinga taikytis su broliu, nors ir turinčiu „šį tą prieš tave (Mt 5,23)“?

Kita vertus, ar pati pilietinė visuomenė nesiekia užkirsti kelio radikalizavimams, kiek įmanoma integruodama jų išpažinėjus į didžiąsias socialinį gyvenimą kuriančias jėgas, nes taip išvengiama skilimų ir jų pasekmių? Ar klaidinga tokiu būdu nugludinti kampus, ištirpdyti užkietėjimus, tuo pačiu paliekant erdvės tam, kas pozityvu ir gali būti pravartu visumai?

Ar galima buvo abejingai palikti bendruomenę, kuriai (be keturių vyskupų) priklauso 491 kunigas, 215 seminaristų, 6 seminarijos, 88 mokyklos, 2 akademiniai institutai, 117 vienuolių vyrų, 164 vienuolės moterys ir tūkstančiai tikinčiųjų? Ar reikėjo ramiai leisti jiems dreifuoti toli nuo Bažnyčios?

„Galvoju, pavyzdžiui, apie tuos 491 kunigą“, rašo popiežius. Pasak jo, negalime žinoti visų jų motyvacijų sampynų. Bet vis dėlto jie nebūtų pasirinkę kunigystės, jei, greta įvairių iškreiptų ir ligotų elementų, nebūtų buvę meilės Kristui ir gyvajam Dievui. Ar jiems gali būti uždarytas kelias į susitaikymą ir vienybę, nes tai radikalios ir marginalios grupės atstovai? O kas bus po to?

Žinoma, ir seniau, ir dabartine proga iš šios bendruomenės atstovų girdėjome daug neadekvačių dalykų, rašo popiežius, užsimindamas apie šv. Pijaus X brolijoje užtinkamą puikybę, visažinystę, užsispyrėlišką vienašališkumą ir pan. Bet ar didžioji Bažnyčia, klausia jis laiške, negali sau leisti tam tikro dosnumo? Ar neturėtų Bažnyčios ganytojai, kaip kad geri auklėtojai, nesureikšminti kai kurių negerų dalykų ir neišsimušti iš gero kelio? Kita vertus, Šventasis Tėvas pripažino, kad ir pačioje Bažnyčioje buvo neadekvačių reakcijų, o iš šv. Pijaus X brolijos narių gavęs jaudinančių liudijimų, kuriuose buvo galima pajusti ir širdžių atvirumą.

Šventasis Raštas moko, kad žmogaus artėja prie Dievo, kai vis labiau myli Jį, ir savo artimą kaip save patį. Meilės kriterijus ir prioritetas Bažnyčioje yra pamatinis. Tad galiausiai popiežius laiške tarsi klausė, ar dabartinėse polemikose šis kriterijus nebuvo užmirštas? Ar laisvė kritikuoti, taip pat ir Bažnyčioje, be šio kriterijaus netampa tik „vienas kitą kremtimu ir ėdimu (Gal 5,13-15)“?

„Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenei reikia bent vienos grupės, kurios atžvilgiu galima neturėti jokios tolerancijos; kurią galima ramiai užsipulti su neapykanta. Ir jei kažkas drįsta prie jos prisiartinti – šiuo atveju popiežius – tai ir jis praranda teisę būti toleruojamu, ir su juo galima elgtis su neapykanta be baimės ir susilaikymo“, rašo popiežius Benediktas XVI, galbūt užsimindamas apie tuos kritikus, kurie „vardan tolerancijos“ besąlygiškai, su tarsi teisėta ir atvira neapykanta reikalavo šv. Pijaus X brolijos vyskupų „galvų“. (rk)