Debatai dėl abortų JAV. Gydytojai rizikuoja prarasti sąžinės laisvės teisę

JAV sveikatos departamentas patvirtino, kad prezidento Obama administracija ketina peržiūrėti federalinius įstatymus, saugojusius gydytojų teisę atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja jų sąžinei ir įsitikinimams. Šias gydytojų sąžinės laisvę saugojusias normas po ilgų debatų buvo priėmusi Bušo administracija. Anot Obama administracijos paaiškinimo, reikia patikrinti ar gydytojų sąžinės laisvės teisė nesikerta su piliečių teise į sveikatą.

Abortą remiančios organizacijos kritikavo galimybę gydytojams naudoti sąžinės laisvės argumentą. Jų naudojamoje retorikoje nepageidaujamas nėštumas pristatomas kaip moters sveikatos problema, o ne kaip vaisiaus, kuris vienaip ar kitaip jau yra „žmogiška būtybė“, sunaikinimas. Na, o jei nėštumas yra tik moters sveikatos problema, tada medicinos įstaigos esą negali atsisakyti jos spręsti, kaip kad negalėtų atsisakyti gydyti kitos ligos. Gydytojas, kuris atsisakytų atlikti abortą dėl „asmeninių įsitikinimų“, kad vaisius motinos įsčiose yra daugiau nei jos „sveikatos problema“, turėtų palikti savo darbą, mat neatlieka gydytojo pareigos „gydyti“.

Galima priminti, kad pastarųjų dešimtmečių debatuose labai dažnai naudojamas tradicinis argumentas už abortus buvo nesulaužoma moters „sąžinės laisvė“ ir „teisė pasirinkti“ neturėti kūdikio. Tačiau kai kurie gydytojai panoro pasinaudoti ta pačia nepaprasta „sąžinės laisve“ atsisakant sunaikinti vaisių to norinčios moters įsčiose, tada aborto šalininkams pasidarė patogiau šiek tiek primiršti du galus turintį „sąžinės laisvės“ argumentą ir naudoti „sveikatos problemos“ retoriką.

Toks retorikos pakeitimas leido taip pat pateikti didesnius reikalavimus. Kol abortas buvo tik „pasirinkimo laisvės“ klausimas, tol didžiausias abortų šalininkų rūpestis JAV buvo sukurti abortus atliekančių klinikų tinklą, kuris tuos pasirinkimus įgyvendintų. Tačiau pradėjus nėštumą traktuoti kaip „sveikatos“ problemą, atsirado, kaip jau minėta, pretenzija reikalauti, kad visi, kurie tik turi atitinkamos srities gydytojų licenziją, tame tarpe ir krikščionys, šią problemą „išspręstų“, o medicininės įstaigos, tame tarpe ir katalikiškos ligoninės, teiktų tokią paslaugą. Kadangi dažnai tos ligoninės bendradarbiauja su valstybe, yra integruotos į nacionalinę sveikatos sistemą bei administruoja dalį valstybės pinigų, dažnai bandoma įpiršti, jog jos nebeturi teisės išlaikyti savo religinių „diskriminacinių“ nuostatų. Yra tiesa, kad dėl valstybės teikiamo finansavimo religinės medicinos įstaigos dažnai tiek išplečia savo veiklą, kad jų išlaikymui nebepakanka vidinių religinės bendruomenės resursų ir kad be valstybės, be visų mokesčių mokėtojų pinigų turėtų savo veiklą ženkliai suvaržyti, kai kuriais atvejais nutraukti, pavyzdžiui, brangiai kainuojančius mokslinius tyrimus. Tad kartais bandoma jas sprausti į kampą ir tokiu būdu: „nenorit daryt aborto, užsidarykit“.

Žinoma, kritikuojant religinę diskriminacija tuo pačiu stengiamasi nepriminti, kad pats katalikiškų ligoninių įsteigimas yra motyvuojamas tokios religinės diskriminacinės nuostatos, kaip artimo meilė, nepaisanti ligonio amžiaus, lyties, religijos, tautybės ir socialinio statuso; kad valstybei socialiai yra labai naudinga bendradarbiauti, tam tikra prasme net „išnaudoti“ religinėje bendruomenėje gimstančias geras iniciatyvas ir religingų asmenų pasišventimą ligoniams, suvokiant tai kaip pašaukimą ir asmeninį dvasinį kelią. Tokių dalykų vien pinigais nesukursi. Galiausiai garsiai nepripažįstama, kad katalikiškų ir kitų religinių bendruomenių iniciatyva įkurtos ligoninės, nors ir atsisakančios atlikt abortą, bet teikiančios visas kitas paslaugas, visuomenei yra nepalyginamai didesnis gėris, nei kad jų nebuvimas ir uždarymas dėl tariamos „ religinės diskriminacijos“.

Tariamos, mat atsisakymas atlikti abortą nėra moters negerbimas, bandymas su ja pasielgti blogai ar neteisingai, noras sutrukdyti jos gyvenimo planams. Atsisakymas atlikti abortą taip pat nėra žeminantis „paklusnumas“ kunigams ar popiežiaus „primetama kontrolė“, kaip kad kartais paviršutiniškai bandoma teigti. Už atsisakymo atlikti abortą slypi laisvai ir racionaliai priimta pasaulėžiūra, samprata apie žmogų, jog embrionas moters įsčiose nėra kokia „ląstelių sankaupa“, tačiau atskira, savo raidos pradžioje esanti žmogiška būtybė. Kaip tokia, ji jau turi būti ginama ir saugoma, nes nėra koks „daiktas“, su kuriuo moteris turi teisę daryti ką tik nori. Panašiai kaip ir gimęs vaikas nėra tėvų „nuosavybė“. Tokią pasaulėžiūrą galimą priimti ir dėl visai su religija nesusijusių argumentų, pavyzdžiui, dėl asmeniškai išgyventos tėvystės patirties arba biologijos mokslo konstatavimo, jog žmogaus embrionas, nuo pat užsimezgimo iki pat gimimo, yra nuolatiniame kaitos procese, kuriame nėra kažkokio lūžio momento, prieš kurį tas embrionas būtų dar tarsi „kažkas“, kuo panorėjus galima atsikratyti, o po to taptų „būtybe“, kurią visomis jėgomis reikia saugoti. Na, o krikščionys tokią pasaulėžiūrą priima dėlto, kad yra gavę ir pasirinkę tikėjimą, kuriame yra nuostata, jog žmogaus gyvybė yra sakrali, nuo pradžios iki galo. (rk)