Antrasis Gavėnios sekmadienis

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių”. (Mk 9, 2–10)

GĄSDINANTIS GROŽIS, mons. Adolfas Grušas:

Gali susidaryti įspūdis, kad mokinių žodžiai Jėzaus atsimainymo metu ir evangelisto aprašomas tų pačių mokinių elgesys yra visiškai priešingi. Petras savo ir kitų mokinių vardu, matydamas Jėzų viską perkeičiančioje šviesoje, sako: „Gera mums čia būti“, tuo tarpu evangelistas Morkus rašo, kad Petras „nesižinojo ką sakąs, nes jie buvo persigandę“.

Iš tiesų kartais vidinės emocijos yra tokios stiprios, kad jų neįmanoma nei apsakyti, nei tuo labiau užrašyti, ir tiesiog sukrečia bei išgąsdina žmogų…

Manau, kad kiekvieno mūsų gyvenime yra buvę akimirkų, kai jausmai tiek sukrečia mus, kad jų bijome, nes jaučiamės išvesti iš pusiausvyros, esame priversti peržiūrėti savo ligtolinius įpročius ir savo situaciją. Pergyvename, kad sakome ne tai, ką galvojame, elgiamės ne taip, kaip buvome įpratę, bijomės savo jausmų, nes jie mus verčia daryti neįprastus sprendimus…

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomoje Evangelijos ištraukoje mėginama papasakoti apie Jėzaus atsimainymą, kurį, mano nuomone, sunku net įsivaizduoti. Ko gero, kur kas svarbiau suprasti tai, ką jautė trys Jėzaus bičiuliai, tapę šio nepaprasto įvykio liudininkais.

Kurį laiką – mes nežinome, ar tai truko kelias sekundes ar minutes, o gal kokią valandą – Petras, Jokūbas ir Jonas mato, kas iš tiesų yra Jėzus ir suvokia, kad jų Mokytojas iš tiesų yra Dievo Siųstasis. Jie netgi išgirsta balsą To, kuris siuntė Jėzų.

Tikriausiai jausmas, kurį tuo momentu patyrė apaštalai, buvo visiškas atsidavimas ir ramybė. Jie suprato, kad tai, ką jie išgyvena tą akimirką, gali suteikti prasmę visam jų gyvenimui. Jiems tapo aišku, kad visos aukos, atsižadėjimai ir problemos, atsiradusios dėl to, kad jie apsisprendė sekti Jėzų, turi prasmę ir nėra nenaudingos. Kaip tik todėl iš Petro lūpų ir ištrūko žodžiai: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines“…

Mokiniai troško, kad visa tai truktų amžinai. Jie, tiesa, buvo išsigandę, tačiau tai buvo kvapą gniaužianti pagarbi baimė, panaši į tą, kurią pajunta žmogus, atsidūręs kalnų viršūnėse, regėdamas aplinkui save gamtos didybę ir grožį, o drauge suvokdamas savo mažumą.

Panašias akimirkas žmonės išgyvena ir savo maldoje. Galbūt, tai nėra labai dažna, tačiau pasitaiko, kad tam tikrame gyvenimo etape, būdami kokioje nors konkrečioje vietoje, gal ir nekalbėdami išmoktų maldų žodžių, savo širdyje pajuntame gilią ramybę ir vidinę šviesą. Būna, kai nesinori išeiti iš bažnyčios, nes atrodo, kad viskas, kas vyko iki tol, buvo skirta tik tam momentui: Dievo artumo pajautimui. Kaip tik tada atsiveria ir dar viena galimybė: suvokti savo ateitį, pajusti, kad Dievas visuomet yra su mumis ir mes norime būti su Juo.

Bažnyčia ne veltui antrąjį Gavėnios sekmadienį tikintiesiems primena Jėzaus atsimainymą, kuris ir šiaipjau yra švenčiamas kasmet rugpjūčio šeštą dieną. Po to, kai pirmąjį Gavėnios sekmadienį buvo kalbama apie Jėzaus išėjimą į dykumą ir Jo gundymą, o šio sekmadienio pirmajame skaitinyje primenamas Abraomo išmėginimas ir jo auka, pasakojimas apie švytintį Jėzaus veidą tampa paguodos šviesa, vedančia mus per Gavėnios išmėginimus į prisikėlimo tiesą.

Kiekvienais metais ta šviesa nušviečia mūsų tikėjimo kelionę. Iš mūsų pusės reikia tik vieno: nepraleisti tos progos ir neužmiršti pasakyti: „Kaip gera mums čia“…