Šv. Kazimieras ir Dievo tarnas Jonas Paulius II

Minint Šv. Kazimiero, Lietuvos ir ypatingojo lietuvių jaunimo globėjo, šventę beveik neįmanoma apeiti popiežiaus Jono Pauliaus II asmens, popiežiaus, puoselėjusio nepaprastą asmeninį ryšį su jam ir jo tėvynainiams lenkams nepaprastai brangiu šventuoju. Jonas Paulius II mėgo Kazimiero šventumo pavyzdį dažnai priminti ne vien lietuviams skirtose savo kalbose, laiškuose, audiencijose. Sąrašas tokių lenko Popiežiaus kalbų ir gestų būtų labai ilgas. Priminsime bent pačias svarbiausias progas, kuomet Jonas Paulius II itin iškalbiai liudijo dvasinį ryšį su Šv. Kazimieru: 1979 ir 1991metais aplankydamas Romoje Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos bendruomenę, 1984 metais kai Romoje surengė Šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejaus iškilmes ir joms vadovavo, o be kita ko, maldininkams pasakė ilgą kalbą lietuviškai, 1993 metais per savo Apaštališkąją kelionę į Lietuvą, kuomet galėjo pasimelsti prie Šventojo relikvijų istorinėje jų saugojimo vietoje Vilniaus katedroje. Galima drąsiai sakyti, kad joks kitas popiežius Bažnyčios istorijoje nepralenkė Jono Pauliaus II pamaldumu į Šventąjį Kazimierą. Net būtų galima teigti, kad Jonas Paulius II į Šv. Kazimiero rankas buvo sudėjęs giliausius savo pontifikato, atvedusio Bažnyčią į Trečiąjį tūkstantmetį, troškimus ir viltis. Kaip tik šią dieną prieš tris dešimtmečius Jonas Paulius II pasirašė savo pontifikato pirmąją encikliką „Redemptor Hominis“. Nors tuomet negalėjo žinoti, jog pontifikatas tęsis ne vieną dešimtmetį, Jonas Paulius II pačiais pirmaisiais enciklikos žodžiais pažymėjo:

"Žmogaus Atpirkėjas (lot. „Redmptor Hominis“) Jėzus Kristus yra visatos ir istorijos centras. Į jį krypsta ir mano mintys, ir mano širdis šiuo reikšmingu istorijos momentu, kurį išgyvena Bažnyčia ir visa didžioji šių laikų žmonijos šeima. Dievas savo slaptingu sprendimu po mano mylimojo Pirmtako Jono Pauliaus I pavedė man visuotinę tarnystę šv. Petro soste Romoje, o tos tarnystės laikas jau visiškai priartėjo prie dutūkstantųjų metų. Dabar dar sunku pasakyti, ką tieji metai parodys, kokie jie bus atskiroms tautoms, šalims ir kontinentams, nors kai ką tikrai galime jau dabar numatyti. Dievo tautai - Bažnyčiai, kuri, nors ir netolygiai, bet vis dėlto išplitusi visoje žemėje iki pat jos pakraščių, - tai bus didelio jubiliejaus metai. Artėjame prie datos, kuri, priimant visas chronologinio tikslumo reikalaujamas pataisas, primins mums ir ypatingu būdu atnaujins supratimą tos pagrindinės tikėjimo tiesos, kurią išreiškė šv. Jonas savo Evangelijos pradžioje: "Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", ir "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" – rašė Jonas Paulius II prieš tris dešimtmečius, kovo 4-ąją, šv. Kazimiero šventės dieną, pasirašytoje savo pirmojoje enciklikoje.

1993 metais Jonas Paulius II ypatingai pasidžiaugė, kad pirmasis ir ilgai lauktas jo susitikimas su Lietuvos kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikai įvyko „Vilniaus katedroje, kuri, - sakė jis - 1950 metais buvo uždaryta, o 1989 vėl atšventinta. Šioje šventovėje, kur plaka lietuvių tautos širdis, čia rūpestingai saugomi žemiškieji šventojo Kazimiero palaikai, sugrąžinti į jo koplyčią 1989 metų kovo 4 dieną. Štai ką tik joje pasimeldžiau, padėkojau jūsų Globėjui už suteiktą džiaugsmą su jumis čia pabūti, - kalbėjo 1993 metais Jonas Paulius II.

Šv. Kazimiero šventės dieną paminėję šį Jono Pauliaus II susitikimą Vilniuje kviečiame prisiminti ta proga jo išreikštą linkėjimą Bažnyčios ir Valstybės santykius Lietuvoje grįsti abipusės pagarbos pagrindais:

„Okupacijos metais buvo uždrausta skelbti Evangeliją ir visuomeniškai padėti vargšams. Sugrįžus demokratijai, reikia tikėtis, jog santykiai tarp Bažnyčios ir Valstybės klostysis abipusės pagarbos pagrindais, nebus nukrypstama nei į supasaulėjimą, nei į klerikalizmą. Valstybė neturi brautis į sritį, kurią Konstitucija ir tarptautiniai susitarimai pripažįsta religijai; taip pat kunigai, atlikdami savo evangelizacinę pareigą, neturi kištis į partijų politiką, į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus. Kaip daugelis Europos ir pasaulio šalių, taip ir jūsų Tėvynė laimės gražių vaisių iš nuoširdaus Bažnyčios ir Valstybės bendravimo, kai iš vienos pusės - teisėti lietuvių tautos atstovai gerbs bažnytinės bendruomenės ir jos tarnų laisvę, iš kitos - Bažnyčios atstovai vengs nederamai kištis į valstybinių įstaigų reikalus“. (kalba Vilniaus katedroje 1993 rugsėjo 4d.)

Iš Lietuvos išvykdamas Jonas Paulius II linkėjo, kad Lietuva remtųsi „Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.

„Argi 1989 metais nebuvo žengtas pirmas ir svarbus žingsnis? Tada ir atsakingų politikų, sugebėjusių išgirsti karštą tikinčiųjų lūkestį, pastangomis buvo atkurta religijos laisvę pripažįstanti visuomeninė santvarka.

Antrąjį žingsnį turėtų padėti žengt Bažnyčia. Įžvalgia pastoracija ji turi stengtis supažindinti su turtingu Susirinkimo mokslu ir skleisti meilės evangeliją.

Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Liūdną praeities patirtį visi puikiai mena. Brangūs Broliai ir Sesės, reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią. Šiame kelyje kiekvienas asmuo pripažįstamas kaip gyvojo Dievo paveikslas. Dėka šios šviesos ir lietuviai sugebės kurti gėrį, vieningai ir taikiai gyventi". (atsisveikinimo kalba Vilniaus oro uoste 1993 rugsėjo 8d.). (sk)