Antradienį Šventojo Sosto spaudos salėje buvo pristatyta konferencija, kuri vasario
20-21 dienomis vyks Vatikane. Konferencijos tema yra „Naujos genetikos galimybės ir
eugenikos rizika“.
Genetika yra viena iš biologijos mokslo atšakų, kuri per
pastarąjį šimtmetį žengė septynmyliais žingsniais. Šio mokslo pradininkai XIX amžiaus
pabaigoje gretino išorinius organizmų požymius, siekdami nustatyti kintamumo tendencijas
ir dėsnius. O XX amžiaus pabaigoje buvo pradėtas ambicingas, tarptautinis ir brangus
Žmogaus genomo projektas, kuriuo buvo siekiama aprašyti milijardų žmogaus genetinį
kodą sudarančių elementų seką.
Genetika yra iš tų disciplinų, kurios turi ir
turės daug socialinių pasekmių, kėlė bei kels daug etinių klausimų. Negano to, kai
kam kyla pagunda šios disciplinos įžvalgas, metodus perkelti ir pritaikyti žmonių
visuomenėje ir žmonių santykiuose. Todėl XX amžiaus pradžioje rasime nemažai idėjų,
kombinuojant genetikos ir evoliucijos teorijų įžvalgas, apie žmogaus rasės pagerinimą.
Šios idėjos apibendrintai vadinamos „eugenikos“ vardu. Idėjos neliko tik idėjomis.
Remiantis prielaida, kad žmogaus charakteris ir polinkiai paveldimi, buvo padaryta
išvada, kad, pavyzdžiui, nusikalstamas elgesys yra paveldimas. Sekantis žingsnis buvo
nusikaltėlių sterilizacija, kad negalėtų turėti vaikų, kurie paveldėtų nusikalstamą
charakterį. Tokia pati logika buvo pritaikyta prostitučių, protiškai neįgalių, epileptikų,
homoseksualių asmenų atžvilgiu. Pirmoje XX amžiaus pusėje vienaip ar kitaip „žalingų“
asmenų sterilizacija buvo įteisinta bent 30-yje JAV valstijų. Šiuo požiūriu liūdnai
pagarsėjęs 1927 metų JAV aukščiausiojo teismo sprendimas. Į teismą pateko byla (Buck
prieš Bell), kurioje vieno protiškai neįgalių asmenų centro direktorius John Bell
pareikalavo tame centre gyvenusios jaunos moters Carrie Buck sterilizacijos po to,
kai ji pagimdė nesantuokinę dukrą, galimai po prieš ją panaudotos seksualinės prievartos.
Teisėjai, aštuoni prieš vieną, nusprendė, kad ir pačių moterų, ir visuomenės naudai
reikia nutraukti genetinio paveldo su „defektais“ perdavimą. Jauna moteris ir jos
jaunutė duktė buvo sterilizuotos. Pastaroji mirė sulaukusi tik aštuonerių, tačiau
jos mokymosi rezultatai buvo geri.
Tačiau klystumėme, jei manytumėme, kad
šie dalykai aplenkė Europą. Sterilizacijos įstatymai veikė Šveicarijoje, keliose Skandinavijos
šalyje. Šie įstatymai išliko iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. JAV sterilizacija
buvo uždrausta 1973 metais. Sterilizacijos mastai buvo gana platūs. Švedijoje nuo
1934 iki 1976 metų buvo sterilizuota per 60 000 asmenų. Taigi, eugenika palyginus
neseniai buvo kai kurių demokratinių valstybių tikrovė. Baisiausią pavidalą eugenika
įgijo nacistinėje Vokietijoje, kur ją papildė dar ir rasistinės teorijos. Manoma,
kad nuo 1933 iki 1941 metų joje galėjo būti atlikta 400 000 sterilizacijų. Tarp aukų
22 000 kurčių arba nebylių žmonių, kad esą neperduotų savo defektų grynai ir tobulai
vokiečių rasei. Iš tų, kurie tai rasei nepriklausė, neretai buvo atimamas pats žmogiškumo
statusas. Eugenika ir rasizmas pateisino kai kur JAV iki pat XX amžiaus 7 dešimtmečio
išlikusius draudimus tuoktis baltiesiems ir juodiesiems.
Šiandien, žmogaus
teisių kultūros šviesoje, kai valstybių socialinė politika įvairiomis priemonėmis
stengiasi integruoti į visuomenę, pavyzdžiui, regėjimą praradusius, kitus „sveikumo“
ar „normalumo“ standartuose neišsitenkančius asmenis, XX amžiaus pradžios eugenika
gali būti vertinama tik kaip nežmogiška. Dabartinių psichologijos ir sociologijos
disciplinų, paties genetikos mokslo, šiandien jau puikiai žinančio, kad elgesys ir
individualūs pasirinkimai susiformuoja sąveikoje su aplinka, šviesoje XX amžiaus pirmos
pusės įžvalgos yra pasenusios ir neteisingos. „Eugenikos“ terminas įgijo negatyvią
reikšmę, valstybių institucijos atsiprašė už eugenikos politikas, kai kuriais atvejais
jų aukoms nutarė išmokėti kompensacijas.
Tačiau Vatikane rengiamos konferencijos
dėmesys sutelktas ne į praėjusio šimtmečio istoriją, o į dabartį ir ateitį. Dėl genetikos
atveriamų teigiamų perspektyvų žmonijai nereikia abejoti, tačiau yra grėsmė, kad genetikos
atradimai gali būti panaudoti neetiškai, galų gale, prieš žmogų.
Nušlifuota
retorika, patraukli reklama ir dideliais pinigais paremti interesai gali nesunkiai
paslėpti objektyvų blogį ir sutrukdyti susidaryti atitinkamą etinį vertinimą. Tad
ar tikrai visi šiuo metu vykdomi genetiniai tyrimai neturi eugenikos požymių, ar nėra
skirstymo tarp žmonių? Konferencijos dalyviai kels šį klausimą, sugretindami įvairių
disciplinų – biologijos, medicinos, teisės, sociologijos, teologijos – įžvalgas.
Konferencijoje
bus ieškoma bendrų, „pasaulietinių“ etinių kriterijų, mat genetikos etinės ir socialinės
pasekmės rūpi ne tik Bažnyčiai. Antai, kartu su Žmogaus genomo projektu 1990-aisiais
lygiagrečiai startavo „Etinių, teisinių ir socialinių pasekmių tyrimo programa“ (ELSI).
Šios, jau 200 milijonų dolerių gavusios programos tikslas yra įvairiapusė Žmogaus
genomo projekto atradimų pasekmių studija.
Plačiau žiūrint, genetinės informacijos
panaudojimas gali lemti ir socialinę diskriminaciją. 1997 metais UNESCO pasiūlė ir
sekančiais metais JTO generalinė asamblėja patvirtino „Visuotinę žmogaus genomo apsaugojimo
ir žmogaus teisių deklaraciją“. Pirmasis deklaracijos straipsnis teigia, jog „žmogaus
genomas yra visos žmonijos narių principinės vienybės, o taip pat jų prigimtinio orumo
bei skirtingumo pagrindas. Simboline prasme - tai žmonijos paveldas“. O šeštajame
straipsnyje dedukuojama svarbi išvada: „Nė vienas asmuo negali buti diskriminuojamas
genetiniu charakteristikų, kurių pagalba arba kurių poveikio dėka ketinama pažeisti
žmogaus teises, pagrindines laisves ir žmogaus orumą, pagrindu“. Diskriminacija genetiniu
pagrindu, pavyzdžiui, atsisakymas suteikti sveikatos draudimą arba priimti į darbą
dėl turimos informacijos apie žmogaus genetinį polinkį į vieną ar kitą ligą, nors
labai tikėtina, jog ta liga niekad neišsivystys, jau yra tapusi realia grėsme. Tai
rodo kai kurių valstybių priimami įstatymai prieš genetinę diskriminaciją. (rk)