Šeštasis eilinis sekmadienis

Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40-45)

TYLOS IŠKALBINGUMAS. Mons Adolfas Grušas:

Šiandien sunku kalbėti apie Evangeliją. Sunku, nes šio sekmadienio Evangelija kalba apie skausmą. Sunku, nes skausmas, tegul ir nuolat vengiamas, slepiamas privačiame gyvenime, yra demonstruojamas televizijos žinių pradžioje, tampa visuomenės diskusijų objektu, politikų žaidimu, žodžių karu…

Sunku, nes skausmas, visuomet negražus, nieko nesigailintis, nors ir norėtume žvelgti į jį iš tolo, ateina į kiekvieno mūsų gyvenimą. Nė vienas mūsų negalėtų pasakyti, kad skausmas jam yra nepažįstamas.

Kiekvienam žmogui skauda, ir, jei jis yra Kristaus mokinys, skauda dar labiau: skauda dėl savęs, skauda ir dėl kitų. Netikėta sutuoktinio mirtis, vaiko liga, reguliariai šeimą aplankantis gedulas, - visa tai tos patirtys, kurios, pasibelsdamos į duris, žeidžia tikėjimą, kartais net visai jį užgesindamos. Tada žodžiai tampa beprasmiai, Dievo Veidas aptemsta, o visa, ką darome, netenka reikšmės ir guodžiančios jėgos…

Jaunystėje naiviai galvojame, kad Dievas savo tikinčiuosius apsaugos nuo kančios ar bent jau padarys ją švelnesnę, tačiau greitai mums leidžiama suprasti, kad taip nėra. Juk jei pats Dievas prisiėmė skausmą už žmones, kodėl mūsų gyvenimas turėtų būti kitoks? Bet kokie mūsų argumentai, kuriais mėginame pateisinti savo teiginius apie tariamą skausmo beprasmiškumą, dažniausiai tampa tik bereikalingomis gražbylystės pratybomis, pamirštant, kad ir Šventasis Raštas atsisako duoti vienareikšmišką atsakymą apie teisiojo patiriamos kančios prasmę.

Izraelio tautos religinis patyrimas mėgino aiškinti kančią kaip Dievo bausmę už padarytas nuodėmes, kaip išmėginimą, kad taip būtų aiškiau paliudytas tikėjimas. Krikščionybė pridėjo savų aiškinimų, kartais gilių ir įkvėptų tikro religingumo, bet daug dažniau paviršutiniškų ir negailestingų.

Ne kartą mūsų tariami paguodos žodžiai tiesiog paneigia Dievo buvimą, gailestingojo Jėzaus artumą kenčiančiajam ir, vietoje davę atsakymą, įneša širdin dar didesnę sumaištį.

Sakome, kad Dievas, leisdamas žmogui kentėti, patikrina žmogaus tvirtumą. Nejaugi tai reikštų, kad tėvas, suvokdamas, jog kančia neišvengiama, turėtų nupjauti savo sūnui ranką, kad jis augtų, jau nuo mažens suvokdamas kančios prasmę?

Guosdami dėl artimųjų mirties liūdinčius žmones, pasakome, kad Dievas visuomet pasiima geriausius. Tikriausiai tai reikštų, jog privalome elgtis kaip paskutiniai niekšai, kad Dievas leistų mums išgyventi bent iki aštuoniasdešimties metų…

Nesu Dievo advokatas ir nesugebėsiu duoti visus patenkinančių atsakymų, tačiau drauge neįmanoma pasitenkinti ir bet kokiais paaiškinimais, ypač tų, kurie sakosi žiną viską ir galį paaiškinti pačias didžiausias paslaptis.

Vis tiktai šio sekmadienio Evangelija, o tiksliau, vienas Jėzaus posakis, suteikia mums bent šiek – tiek šviesos. Pagydęs raupsuotąjį, Išganytojas „liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum!“

Viešpats nenori pagarsėti kaip gydytojas ar žiniuonis, todėl nurodo vienintelį kelią: tylą, kad joje žmogus galėtų suvokti savo skausmą. Skausmo akivaizdoje mes dažnai susiduriame su taip vadinama „Dievo tyla“. Dievas tyli, tačiau pasiima žmogaus kančią.

Jėzus palietė raupsuotąjį, padarė tai, ko vengė visi kiti. Jis nori, kad žmogus nekentėtų, nori, kad jis būtų laisvas, kad būtų švarus. Tai drauge ir galimybė mums visiems.

Ne visuomet yra reikalingi žodžiais. Daug dažniau reikia tylos ir buvimo kartu. Palengvinti kančią, padėti kenčiančiam, nežiūrint savo skausmo, nebijoti prisiimti ir kito žmogaus rūpesčių, reiškia pasakyti jam: „Kristus yra čia. Jis nori tau padėti“.

Galbūt ir todėl pasaulyje būtų mažiau nusivylusių…