Kardinolo Cormac Murphy-O‘Connor mintys apie Darviną, minint jo 200 metų gimimo jubiliejų

Astronomų bendruomenė šiais metais mini Tarptautinius astronomijos metus. Na, o gyvąją gamtą tiriančių mokslininkų bendruomenė minės brito mokslininko Čarlzo Darvino (1809 vasario 12 - 1882 balandžio 19) 200 metų gimimo ir jo garsiojo veikalo „Apie rūšių kilmę“ 150-ąsias metines.

Čarlzo Darvino pasiūlyta evoliucijos teorija, kuri susiejo visas, rodos, tokias skirtingas gyvybės formas, turėjo milžinišką įtaką ne tik mokslinėms disciplinoms, bet ir žmonių pasaulėžiūrai. Žinoma, vėliau biologijos mokslas ir naujos jo galimybės įvedė daug korekcijų, „darvinizmą“ keitė „neodarvinizmas“, keliamos naujos hipotezės, tačiau Darvino intuicijos įtaka yra nepaneigiama. Darvino evoliucijos teorija, kaip minėta, yra iš tų idėjų, kurios neliko ekspertų ratelyje, tačiau paveikė žmogaus supratimą apie save patį. Nenuostabu, kad ji susidūrė su anksčiau gyvavusiomis žmogaus sampratomis, tame tarpe ir su krikščioniška žmogaus samprata: tokia, kokia ji buvo XIX amžiuje. Buvo bandymų sukurti įvairių pasaulėžiūrų sintezę arba jas suderinti, tačiau taip pat tvirtinimų, jog krikščioniška pasaulėžiūra ir evoliucijos teorija paneigia viena kitą. Šiame kontekste verta dar kartą paneigti dažnai girdimą mitą: nepaisant aštrių ginčų, katalikų Bažnyčia niekad nepasmerkė nei Darvino, nei jo teorijų.

Britų dienraštis „Times“ publikavo straipsnį su kardinolo Cormac Murphy-O‘Connor, Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininko, pastabomis apie Darviną ir jo teorijas, taip pat apie šių dienų ginčą tarp „evoliucionistų“ ir „kreacionistų“, kuris ypač gyvas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kardinolas Murphy-O‘Connor pažymi, jog pats Darvinas nematė konflikto tarp savo teorijos ir religijos. Gyvenimo pabaigoje britų mokslininkas rašė: „man atrodo absurdiška abejoti, jog žmogus gali būti karštas teistas ir evoliucionistas“. Anot kardinolo, mūsų kultūrai būdinga nuostata, jog tarp mokslo ir tikėjimo yra praraja, yra klaidinga.

Jei manome, kad mokslas sunaikina tikėjimą arba, priešingai, tikėjimas aptemdo mokslą, tada neišvengiame iškraipymų iš abiejų pusių. Iliustruodamas tai kardinolas nurodė kai kurių šiandienos „kreacionistų“ pretenzijas pateikti sukūrimo teoriją – atitinkančią pažodinį sukūrimo aprašymą Biblijoje - kaip alternatyvą evoliucijos teorijai.

Kardinolo įsitikinimu, tai yra klaida. Negalima sukūrimo teologijos Pradžios knygoje tapatinti su moksliniu tekstu. Yra klaidinga manyti, kad autentiškas krikščionis turi rinktis arba evoliucijos teoriją, arba sukūrimo pasakojimą Biblijoje. Nes, pasak britų kardinolo, Pradžios knygoje užrašyto sukūrimo pasakojimo tikslas nėra papasakoti „kaip“ pasaulis buvo sukurtas, tačiau „kodėl“. Šio klausimo „kodėl“ šviesoje yra kalbama apie Dievo ir kiekvieno žmogaus, apie Dievo ir visos žmonijos santykį. Ieškojimas „kodėl“ veda prie prasmės ir tikslo klausimų.

Jei galima nekorektiškai pateikti Pradžios knygą ir krikščionišką kūrinijos supratimą, tą patį galima padaryti ir su Darvino teorijomis. Pavyzdžiui, „natūralios selekcijos“ ir „stipriausio išgyvenimo“ principus Darvino teorijoje panaudoti politinei ideologijai, kuri diskriminuoja silpnus ir pažeidžiamus asmenis. Dar kita sritis yra bioetika ir eugenika: kiek iš mūsų mano, kad reiktų „atsikratyti“ kokią deformaciją turinčiais dar negimusiais vaikais, „leidžiant“ gimti tik sveikiems ir stipriems? Dar kiti tvirtina, jog evoliucijos perspektyvoje moralė tėra tik „išgyvenimo strategija“. Tačiau kur tokiame grynai materialistiniame požiūryje dingsta laisvė? Kur dingsta tie moraliniai pasirinkimai, kurie neapsiriboja „išgyvenimu“? Ar tikrai pakanka žmogų aprašyti tik materialiai? Mokslas suteikia žmogui nepaprastą jėgą, tačiau, rašo britų kardinolas, jei norime šią jėgą panaudoti tikrai gerai, negalima užmiršti to, kas mumyse nusakoma žodžiais „laisvė“, „dvasia“. Kitaip mokslas rizikuoja tapti priespaudos ir destrukcijos instrumentu. Pastarųjų 200 metų istorija pateikia daug pavyzdžių ne tik nepaprastus pasiekimus, įgyvendintus su mokslo pagalba, bet ir apie mokslo galią sukurti nepaprastas grėsmes. Tad vėl iškyla moralinis klausimas: ką žmogus pasirinks? Gėrį ar blogį? Kaip jis panaudos savo laisvę? Šis klausimas yra bendras tiek mokslininkui, tiek tikinčiam žmogui. Laisvės klausimas yra Pradžios knygos sukūrimo pasakojimo šerdyje.

Darvino teorija nepaneigia mūsų laisvės ir moralinės atsakomybės. O tai moko mus nuolankumo, žvelgiant į tokį nuostabų ir nepaprastai sudėtingą reiškinį kaip gyvybė bei gyvenimas. Juk jei laisvė egzistuoja, tada neįmanoma su visišku tikslumu (moksliškai) prognozuoti ateities. Ar tikrai mes galime tapti „geresniais žmonėmis“ tik per natūralios atrankos mechanizmą, ar ir per mūsų laisvę, per mūsų dvasinę brandą, galų gale per Dievo, Alfa ir Omega, atradimą? Todėl mokslas ir religija, kuri aprėpia žmogaus dvasinę pusę, jo laisvę, kardinolo Cormac Murphy-O‘Connor nuomone neneigia vienas kito. Priešingai, jie gali būti puikūs, vienas kitam padedantys partneriai.

Beje, 2009 metų kovo pradžioje Romoje vyks tarptautinė konferencija „Biologinė evoliucija: Faktai ir teorijos. Kritiškas požiūris praėjus 150-čiai metų nuo „Rūšių kilmės““. Konferencija rengia Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje, Dievo Motinos universitetas JAV, globoja Popiežiškoji kultūros taryba. (rk)