Lurdo Dievo Motinos šventė ir septynioliktoji Pasaulinė ligonių diena

Trečiadienį, vasario 11-ąją, švenčiama Lurdo Dievo Motinos šventė. Kartu, jau septynioliktą kartą, minima ir Pasaulinė ligonių diena. Lurdo Dievo Motinos šventė, o taip pat ir ligonių diena, susijusi su Dievo Motinos apsireiškimais Lurde devyniolikto amžiaus viduryje ir stebuklingų pagijimų išgarsinta Lurdo šventove.

Pirmą kartą Mergelė Marija Lurde apsireiškė 1858 metų vasario 11 dieną. Iš pradžių labai skeptiškai reaguota į jaunos kaimo merginos Bernadetos Soubirous tvirtinimą, esą ji mačiusi Dievo Motiną ir su ja kalbėjusi. Tačiau greitai prasidėjo vadinamasis Lurdo fenomenas. Pagijo vienas ligonis, paskui kitas. Garsas apie stebuklus pasklido po visą Prancūziją ir dar toliau. Žmonės pradėjo miniomis keliauti į Lurdą, nepadėjo nei valdžios draudimai, nei iš pradžių labai atsargi Bažnyčios laikysena. Vėliau Bažnyčia pripažino Bernadetos regėjimus autentiškais, o nuo 1889 metų vasario 11-ąją kasmet visoje Bažnyčioje švenčiama Lurdo Dievo Motinos šventė.

Pačiame Lurdo miestelyje ryte šv. Pijaus X bazilikoje buvo švęstos tarptautinės šv. Mišios, vėliau kalbama Rožinio malda, o vakare buvo numatyta surengti didelę procesiją. Dievo Motinos šventė minėta ir šv. Petro bazilikoje, Vatikane. Popietę buvo kalbamas Rožinis, kurio paslaptis apmąstė kardinolas Angelo Comastri, garsus mariologas. Po Rožinio kardinolas Javier Barragan, Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas, vadovavo šv. Mišioms, kuriomis buvo minima Pasaulinė ligonių diena. Mišiose dalyvavo ligonius į Lurdą ir kitas garsias šventoves lydinčių savanorių organizacijos nariai. Mišioms pasibaigus sekė žvakių procesija, o jos dalyviams trumpą sveikinimo žodį tarė ir palaiminimą suteikė popiežius Benediktas XVI.

Savo kalboje Šventasis Tėvas sakė, jog Pasaulinė ligonių diena kviečia Bažnyčią, visus krikščionis, leisti ligoniams pajusti, kad jie nėra vieni. Taip pat tai proga apmąstyti ligos ir kančios patirtį. Kokia gyvenimo prasmė, jei jis kupinas stiprios kančios? Anot popiežiaus, grynai žmogiško supratimo plane nėra deramų atsakymų apie ligą, kančią ar mirtį. Šie dalykai lieka neperregimi mūsų protui. Tačiau mums padeda tikėjimo šviesa. Dievo žodis mums apreiškia, kad net šie blogi dalykai yra „apglėbti“ dieviškame išganymo plane; tikėjimas padeda manyti, jog žmogaus gyvenimas yra gražus ir vertas gyventi net ir tada, kai paliestas blogio. Dievas sukūrė žmogų gėriui ir nepaliko net tada, kai liga ir mirtis įžengė į pasaulį kaip nuodėmės pasekmės: Kristaus, tobulo gydytojo, asmenyje Dievas pasilenkė link kenčiančios žmonijos.

Vasario 11-ąją švenčiama Pasaulinė ligonių diena į bažnytinių minėjimų kalendorių 1993 metais buvo įrašyta popiežiaus Jono Pauliaus II. Ragindamas kasmet minėti ligonių dieną, Dievo Tarnas Jonas Paulius II ją susiejo su vasario 11-ąją minima Lurdo Dievo Motinos švente. Verta prisiminti ir kitas dvi datas. 1984 metų vasario 11 dieną Jonas Paulius II paskelbė laišką apie krikščionišką kančios prasmę „Salvifici doloris“. O lygiai po metų, 1985 metų vasario 11 dieną, oficialiai įsteigė Popiežiškąją sveikatos sielovados tarybą.

Nuo pat ligonių dienos įkūrimo skelbiama popiežiaus žinia, kurioje kas kartą akcentuojama vis kita tema. Šiemet popiežius Benediktas XVI kviečia pamąstyti apie sergančių ir kenčiančių vaikų dramą, nes jei mums sunku suprasti ir priimti suaugusio žmogaus kančios slėpinį, tai dar didesnis iššūkis mūsų protui ir sąžinei yra vaiko kančia.

Nekaltai kenčiančių vaikų šauksmas turi pasiekti visų – tikinčių ir netikinčių žmonių – sąžines, - rašo laiške popiežius pažymėdamas, kad šiemet nori atkreipti dėmesį į silpniausius ir labiausiai bejėgius žmones, į sergančius ir kenčiančius vaikus. Šitie mažieji žmonės kenčia dėl įvairių invalidumo formų; dėl ligų, kurios, nepaisant medicinos pažangos, vis dar nepagydomos. Pasaulyje yra daug vaikų, kurių kūnuos ir sielose gilias žaizdas paliko suaugusiųjų sukurstyti karai ir konfliktai. Negalime užmiršti ir gatvės vaikų, paliktų likimo valiai, neragavusių šeimos židinio šilumos. Negalime taip pat užmiršti vaikų, gyvenančių pabėgėlių stovyklose, kenčiančių badą, negalinčių gauti deramo gydymo ir slaugos.