Italijoje mirė Eluana Englaro. Bažnyčia kviečia maldai ir apmąstymui
Pirmadienio vakare Italijos šiaurėje mirė Eluana Englaro, išbuvusi komoje 17 metų.
Jos mirtis palietė visą Italiją, kurioje pastaruoju metu vyko didelės diskusijos dėl
to ar galima, ar negalima nutraukti jos maitinimą.
Dvidešimtmetė mergina 1992
metais pateko į avariją, patyrė didelius galvos bei stuburo sužalojimus ir nuo to
laiko nebeatgavo sąmonės. Nuo 1994 metų buvo paguldyta į Gailestingumo seserų prižiūrimus
slaugos namus ir tik visai neseniai buvo perkelta į kitą vietą.
1999 metais
Eluana Englaro tėvas kreipėsi į teismą, sakydamas, kad jo duktė nebūtų sutikusi taip
gyventi ir todėl jis prašo nutraukti jos maitinimą. Tačiau tuosyk jo prašymas buvo
atmestas, mat tėvo nuomonė apie tai, ką galėtų galvoti jo duktė negalėjo būti lemiamu
argumentu. Tačiau teisminis procesas tęsėsi ir 2007 metais Milano apeliacinis teismas
nusprendė, kad teisėjas gali leisti nutraukti Eluana Englaro maitinimą tuo atveju,
jei pripažįstama, kad ji nebeatsibus iš vegetacinės būklės ir kad ji nebūtų norėjusi
tokios priežiūros, kokia jai teikiama dabar. Tačiau toks sprendimas buvo užginčytas,
o diskusijos iš teismo salės persikėlė į dienraščių puslapius ir televizijos ekranus.
Vieni
teigė, kad gyvenimas komos būsenoje jau nieko nebevertas ar net, kad žmogus komos
būsenoje nustoja būti asmeniu. Kiti su tuo nesutiko, sakydami, jog Eluana Englaro
turi teisę į medicininę priežiūrą, kaip ir kiekvienas kitas savimi pasirūpinti nepajėgiantis
ligonis, net jei yra komos būsenoje ir net jei jos tėvui tai atrodo neprasminga.
Vieni
teigė, jog konkretus sprendimas dėl Eluana gyvybės turi būti atiduotas į jos tėvo
rankas, o ne abstraktiems valstybės įstatymams ar religinės moralės taisyklėms. Tačiau
kiti priminė riziką, kuri gresia atsisakius bendrų taisyklių ir viską patikėjus tik
individualiai valiai. Juk dažnai tos „abstrakčios“ taisyklės buvo įvestos būtent tam,
kad užkirstų kelią vieno kurio nors žmogaus baisiai savivalei.
Pasak vienų,
tikrai Eluaną mylintys ir besigailintys turi padėti jai gauti „saldžią mirtį“, tačiau
kiti sakė, jog meilė negali siūlyti mirties.
Deja, dažnai ir pati diskusija
buvo pernelyg abstrakti. Daug pasisakiusių už Eluanos maitinimo nutraukimą įsivaizdavo
ją apipainiotą vamzdeliais ir laidais, apsuptą daugybės medicininių aparatų, kurių
dėka palaikoma jos visiškai sunykusio ir inertiško kūno gyvybė. Tačiau iš tikro moteriai
viso to nereikėjo. Ji kvėpavo savarankiškai, jos kūną, panašiai kaip ir tais atvejais,
kai žmonės turi pilną sąmonę, bet negali judėti, mankštino fizioterapeutai, gražiu
oru vienuolės dažnai veždavo ją į sodą. Dienos metu ji visada būdavo atsimerkusi,
tik lieka paslaptis ką savo gelmėse ji jaučia. Atėjus nakčiai ji užsimerkdavo ir užmigdavo,
nors niekas negali pasakyti ar ji sapnuodavo ir kuo diena jai skyrėsi nuo nakties.
Kartais ji net nusišypsodavo, bet niekas negali pasakyti ar tai iš tikro būdavo, ar
nebūdavo šypsena. Medikai pripažino, kad daugeliu atžvilgiu Eluana, nepaisant komos
ir neįgalumo dėl galvos pažeidimų, buvo sveika ir jos kūno gyvybei tereikėjo maisto
bei priežiūros. Maitinama ji būdavo nakties miego metu, per nedidelį vamzdelį, kuriuo
po truputį buvo tiekiamos visos medžiagos ir skysčiai, kurių jai reikėjo.
Būtent
todėl teismui nusprendus nutraukti maitinimą, daug kas priešinosi šiam sprendimui,
nes tai reiškė, kad Eluana Englaro turės merdėti apie 10 dienų, kaip ir kiekvienas
žmogus be maisto ar vandens. Net jei leidžiami stiprūs nuskausminamieji, toks sprendimas
yra visiškai nepriimtinas. Tokios pozicijos laikėsi ir katalikų Bažnyčios Italijoje
atstovai, prilyginę teismo sprendimą nutraukti maitinimą eutanazijai, nužudymui.
Po
Eluana Englaro mirties Bažnyčia kvietė susikaupimui ir apmąstymui. T. Federico Lombardi,
Šventojo Sosto spaudos salės atstovas, sakė, jog mirties akivaizdoje tikintis žmogus
susitelkia maldai ir paveda Eluana Dievui. Dabar ji jau ramybėje, o jos istorija visus
temotyvuoja ramiam ir atsakingam apmąstymui apie būdus gerbti asmens teisę į gyvybę,
tad ir į slaugą. Italijos vyskupų konferencijos komunikate Eluana patikima dangiškojo
Tėvo gailestingai meilei, taip pat kviečiant visus, kurie už ją meldėsi ir troško
jai gero, su aistra ginti žmogaus gyvybę.
Kadangi Eluana Englaro mirė anksčiau
nei laukta, žiniasklaidoje jau pasklido įtarimai, kad jos mirtis buvo išprovokuota
tyčia, o prokuratūra paskyrė mirusiosios autopsiją. Kai kam jau parūpo išgauti Vatikano
savaiminę ekskomuniką visiems atsakingiems, jei tyčinio nužudymo hipotezė pasitvirtintų.
Tačiau kardinolas J. Barragan, Popiežiškosios sveikatos apsaugos tarybos pirmininkas,
atsakė, jog dabar reikia atleidimo ir susitaikymo dvasios, ne aklos polemikos, o apmąstymo
kaip galime gerbti žmogaus gyvybę.
Eluana Englaro istorija ne tik asmeniškai
palietė daugelį italų, bet paliko daug atvirų klausimų visuomenei. Juristai klausia
kaip teisėjas galėjo priimti sprendimą nutraukti moters maitinimą, jei nebuvo atitinkamo
įstatymo. Moralės ekspertai klausia ar egzistuoja „teisė į mirtį“ ir kas ją turi.
Italijos politikai svarsto įstatymo projektą, kuriame siekiama rasti balansą tarp
dviejų dalykų: tarp neproporcingo, prievartinio gyvybės išlaikymo atsisakymo, tuo
pat metu nesukuriant pavojingų dviprasmybių, kurios leistų, pavyzdžiui, tvirtinti,
jog komos būsenoje esančio žmogaus maitinimas jau yra „prievarta“. (rk)