Sekmadienio vidudienio maldos proga popiežius priminė vasario 11-ąją minimą Pasaulinę ligonių dieną

Sekmadienio vidudienio maldos proga sakytą kalbą, kaip paprastai, popiežius pradėjo trumpu Žodžio liturgijos komentaru. Šio sekmadienio Evangelijos pagal Morkų ištrauka pasakojo apie Jėzų gydantį ligonius ir apsėstuosius Kafarnaumo mieste. Viena pirmųjų pagydytųjų buvo Simono Petro uošvė. Jėzus užėjo į namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama. Jis paėmė ją už rankos. Karštis kaip mat paliovė. Ir uošvė pasveikusi galėjo jiems patarnauti. Saulei nusileidus, Jėzus pagydė ir daugelį kitų ligonių, atvestų prie Simono namų. Ligonių gydymas yra svarbi Jėzaus misijos dalis, o tai savo ruožtu mus skatina pamąstyti apie žmogaus ligą, apie jos ištiktą žmogų. Tokią galimybę, - sakė popiežius, - mums suteikia ir Pasaulinė liginių diena, kurią minėsime ateinantį trečiadienį, vasario 11-ąją, švęsdami Lurdo Švenčiausiosios Mergelės liturginį minėjimą.

Nors liga yra žmogaus gyvenimo dalis, mes nenorime su ja susitaikyti, ne vien dėl to, kad ji gali būti nepakeliamai sunki, net pirmiausia dėl to, kad mes esame sukurti gyvenimui, pilnam gyvenimui. Ir Dievą mes savaime įsivaizduojame kaip gyvybės pilnatvę, kaip amžino ir tobulo gyvenimo davėją. Kai mus slegia kančia, kai atrodo, kad visos mūsų maldos lieka bevaisės, mums ima kilti abejonių ir sielvarto prispausti klausiame: kokia gi Dievo valia? Atsakymą į šį klausimą randame Evangelijoje. Pavyzdžiui, ir šį sekmadienį skaitytoje Evangelijos ištraukoje, pasakojančioje, kad „jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų“ (Mk 2, 34) arba Evangelijos pagal Matą ištraukoje, kurioje sakoma, jog „Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales“ (Mt 4, 23). Jėzus nepalieka jokių abejonių: Dievas, kurio veidą Jėzus apreiškė, yra gyvybės Dievas, vaduojantis mus iš visokio blogio. Ligonių pagydymai yra jo meilės galios įrodymai. Jie mums byloja, kad prisiartino Dievo Karalystė, grąžinanti žmonėms sielos ir kūno sveikatą. Šitie pagydymai yra ženklai,- kalbėjo popiežius. Jie vertingi ne tik patys savaime, bet visų pirma dėl to, jog jie mums priartina Dievą, padeda mums suprasti, jog rimčiausia žmogaus liga yra nutolimas nuo Dievo, tiesos ir meilės šaltinio. Tik susitaikinimas su Dievo mus tikrai pagydo, grąžina mums tikrą gyvenimą, nes gyvenimas be meilės ir be tiesos nebūtų tikras gyvenimas. Dievo Karalystė – tai gyvenimas Jo meilėje ir tiesoje, tai mūsų būties gelmių pagydymas. Štai kodėl Jėzaus viešojoje misijoje jo žodžius lydėjo stebuklingi pagydymai. Jėzaus žodžiai ir darbai sudaro vieną nedalomą vilties ir išganymo žinią.

Šventosios Dvasios veikimu Jėzus savąją misiją tęsia Bažnyčioje. Sakramentuose Kristus dovanoja save nesuskaitomai daugybei brolių ir seserų, gydo liginius krikščionių medicinos darbuotojų rankomis, juose atskleidžia savąjį meilės kupiną veidą. Daugybė krikščionių – kunigų, vienuolių ir pasauliečių leidžia, kad jų rankomis, akimis ir širdimis naudotųsi Kristus, tikrasis kūno ir sielos gydytojas.

Melskimės už visus ligonius, - ragino popiežius,- ypač už sunkiai sergančiuosius, kurie patys negali pasirūpinti savimi ir yra visiškai priklausomi nuo kitų žmonių globos. Slaugančiųjų rūpestingume jie temato Dievo meilės jėgą ir jo išganingos malonės gausą. Marija, liginių sveikata, melski už mus! (jm)