Vilniaus katedros atšventinimo dvidešimtosios metinės
Šį ketvirtadienį, vasario 5 dieną, sukako 20 metų nuo Vilniaus katedros atšventinimo.
Ketvirtadienio rytą sukaktis buvo paminėta kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir Vilniaus
arkivyskupijos kunigų koncelebruotomis Mišiomis. Dar vienas iškilmingas katedros atšventinimo
dvidešimtųjų metinių minėjimas įvyko ketvirtadienio pavakare – Mišias koncelebravo
Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ir visi Lietuvos vyskupai. Kviečiame pasiklausyti
kelių kardinolo homilijos fragmentų (įrašas iš Lietuvos televizijos tiesioginės transliacijos).
Kard.
Audrys Juozas Bačkis:
Keturis dešimtmečius
buvusi išniekinta, komunistų uždaryta ir paversta automobilių remonto dirbtuvėmis,
o vėliau – paveikslų galerija, Vilniaus katedra Bažnyčiai buvo grąžinta 1988 metų
spalio 22 dieną. Kitą dieną po grąžinimo, priešais dar neatšventintos katedros duris
kardinolas Vincentas Sladkevičius ir visi Lietuvos vyskupai aukojo Mišias. Po kelis
mėnesius trukusių restauravimo darbų, 1989 metų vasario 5 dieną, katedros šeimininkas
Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius ją iškilmingai atšventino. Tą dieną,
1989 metų vasario 5-ąją, sekmadienį, kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo Romoje
ir aukojo Mišias Vatikano radijo koplyčioje. Štai keletas prieš du dešimtmečius mūsų
radijuje aukotų Mišių metų kardinolo Vincento Sladkevičiaus sakytos homilijos ištraukų:
Šiandien
mes, Lietuvos žemės vaikai, džiūgaudami kreipiamės į visą pasaulį ir
kviečiame džiaugtis kartu su mumis. Mes atgavome Vilniaus arkikatedrą – baziliką,
kurios buvome netekę. Prieš keturiasdešimt metų ji buvo atimta iš tikinčiųjų ir priversta
tarnauti ne pagal savo tikrąją paskirtį – tuo metu ir įvyko Vilniaus katedros tremtis.
Tiesa, ji niekur nebuvo išvežta, neišgabenta, paliko stovėti visu savo didingumu katedros
aikštėje, bet tikinčiųjų dideliam skausmui patarnauti jiems jau nebegalėjo. Praeidavo
pro ją šimtai, gal tūkstančiai. Vienas kitas užeidavo, pasižvalgydavo, pasiklausydavo,
bet nepatirdavo joje tikro dvasinio džiaugsmo, ramybės, nei troškimo būti geresniais.
Katedros sienos ir freskos, meno paveikslai ir muzikos garsai veikiau prabildavo priekaištais
dėl šventovės ir tautos išniekinimo ir jai daromos skriaudos.(...) Keturiasdešimties
metų dvasinė tremtis visada liks kaip skaudžiausias katedros gyvenimo laikotarpis.
Tie, kurie atėmė jai Dievo namų orumą, liks įrašyti istorijoje kaip piktadariai, o
su pagarba ir dėkingumu bus minimi tie, kurie parodydami savo taurų
kilnumą jai sugražino Dievo namų garbę ir orumą. Šiandien pirmoji jos
atgavimo, sugrąžinimo tikrai paskirčiai diena – ji vėl Dievo namai. (...)
Šiandien
džiūgaujame ir laimingi jaučiamės, nes į Vilniaus katedrą vėl sugrįžo Dievo namų palaima.
Iš čia ji pasklis po visą Vilniaus miestą, į visą mūsų kraštą, į mūsų šeimas ir širdis.
Neveltui psalmistas džiūgavo kai jam buvo pasakyta: „Eisime į Dievo
namus“.
Grįždama iš savo ilgos keturiasdešimt metų trukusios dvasinės
tremties, Vilniaus katedra apeliuoja į mus kiekvieną: nepratęskime jos ir savo tremties.
Vilniaus katedra kreipiasi į mus: „Nedauginkite mano ir savo tremties dienų“. Vilniaus
katedros dvasinė tremtis prasidėjo, kai ji buvo pradėta naudoti ne pagal savo tikrąją
paskirtį, o jos tikroji paskirtis buvo tarnauti Dievo garbei ir mūsų kiekvieno išganymui.
Kiekvienas, kas nesinaudos ja šiam kilniam tikslui – tuo pačiu savo širdyje vykdys
ir tęs katedros tremtį, daugins jos tremties dienas. (...)
Katedros
sugrįžimas taip iškilmingu būdu į savo tikrąją paskirtį mus kviečia paklusti Viešpaties
valiai, atsisakyti nuodėmės, atsisakyti tarnauti blogiui. Sugrįžkime iš savo dvasinės
tremties į Dievo vaikų laisvę.