Popiežiaus žinia šių metų Gavėniai: pasninkas yra dvasinis ginklas kovai su vergavimu
sau patiems
Antradienio rytą Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta popiežiaus Benedikto XVI
žinia šių metų Gavėniai. Spaudos konferencijoje dalyvavusiems tarptautinės žiniasklaidos
atstovams popiežiaus dokumentą pristatė katalikišką humanitarinę veiklą visoje Bažnyčioje
koordinuojančios Popiežiškosios Cor Unum tarybos pirmininkas kardinolas Paul Josef
Cordes ir vienos didžiausių pasaulyje humanitarinių organizacijų – Junginių Tautų
Pasaulinės maisto programos – vykdomoji direktorė Josette Sheeran.
Šiemet Gavėnios
laikotarpis prasidės jau po trijų savaičių, vasario 25 dieną.
Pradedant Gavėnią,
dvasinio rengimosi kelią, - rašo Benediktas XVI, - Liturgija mus kviečia imtis trijų
atgailos praktikų – maldos, išmaldos ir pasninko – idant galėtume kuo geriau pasiruošti
Velykoms ir pajusti Dievo galią, kuri, kaip girdėsime Velykiniame šlovinime, „traukia
nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą,
maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą“.
Po šitos įžangos šiemetiniame
Gavėniai skirtame laiške popiežius kviečia pagilinti pasninko prasmės suvokimą, nes
juk Gavėnią mes švenčiame sekdami Viešpaties pavyzdžiu, kuris prieš savo viešosios
misijos pradžią keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje. „Paskui Jėzus buvo Dvasios
nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų
ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 1-2). Panašiai kaip Mozė prieš
Dekalogo gavimą, kaip Elijas prieš susitikimą su Dievu ant Horebo kalno, taip ir Jėzus
malda, pasninku ir kova su gundytoju rengėsi savo misijai.
Kalbant apie pasninką
savaime kyla klausimas: kodėl mes, krikščionys, turėtume atsisakyti to, kas savaime
yra gera, ko dėka mes esame gyvi? Šventasis Raštas ir visa krikščioniška tradicija
atsako, jog pasninkas padeda vengti nuodėmės ir visko, kas į ją veda. Jau pirmuosiuose
Šventojo Rašto puslapiuose skaitome apie draudžiamą vaisių. Komentuodamas šitą draudimą,
šv. Bazilijus sako, jog jau Rojuje Dievas įsakė pasninkauti. Išrinktoji tauta pasninkavo
keliaudama į Pažadėtąją Žemę. Pranašas Jona ragino Ninivės gyventojus pasninkauti.
Naujajame Testamente Jėzus kalba apie tikrą pasninko prasmę, smerkdamas fariziejus,
kurie skrupulingai laikosi visų įstatymų ir priesakų, o jų širdys nutolusios nuo Dievo.
Tikras pasninkas, sako Dieviškasis Mokytojas, reikalauja „kad ne žmonėms rodytumeis
pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje“. Dykumoje grumdamasis su šėtonu,
Jėzus sako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš
Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Tad pasninko tikslas – maitintis tikruoju maistu, kuris yra
Dievo valios vykdymas.
Kaip liudija Apaštalų Darbų knyga ir Bažnyčios Tėvai,
pirmaisiais krikščionybės amžiais pasninko praktika buvo labai paplitusi. Šiandien
jos dvasinio vertingumo suvokimas gerokai sumažėjęs. Vien materialinės gerovės siekiančioje
kultūroje į pasninką žiūrima kaip į terapinę priemonę kūno savijautos gerinimui. Tikintieji,
žinoma, nemenkina šito fizinio aspekto, tačiau jiems pasninkas yra visų pirma „terapija“
gydanti žmogų iš visų dvasinių negalavimų, trukdančių vykdyti Dievo valią. Benediktas
XVI primena savo pirmtako Pauliaus VI apaštališkosios konstitucijos Penitemini tvirtinimą,
jog pasninkas turi būti suvokiamas viso krikščioniško pašaukimo kontekste, kad krikščionis
pasninkauja ne sau, bet Dievui, kuris taip mus pamilo, kad už mus paaukojo pats save.
Gavėnia tebūnie visų pirma proga prisiminti, jog marindami savo egoizmą, mes atveriame
širdis Dievo ir artimo meilei, kuri yra svarbiausias iš visų Dievo įsakymų ir kuriame
telpa visas Evangelijos mokymas.
Šiemetinei Gavėniai skirtoje žinioje, popiežius
pateikė dar keletą kitų pavyzdžių iš Bažnyčios Tėvų mokymo ir iš naujausio magisteriumo
ir galiausiai rašo:
„Iš to, ką sakiau, aiškiai matome, jog pasninkas yra vertinga
asketinė praktika, yra dvasinis ginklas kovai su vergavimu sau patiems. Savanoriškas
valgymo malonumo ir materialinių vertybių atsisakymas padeda Kristaus mokiniui suvaldyti
gimtosios nuodėmės paveiktą savo prigimtį. Gavėnia tepadeda kiekvienai šeimai ir kiekvienai
krikščionių bendruomenei atitolinti nuo savęs viską, kas išblaško sielą, ir pagilinti
tai, kas ją maitina ir atveria Dievo ir artimo meilei“. Galiausiai popiežius kviečia
drauge su pasninku taip pat intensyviau melstis, skaityti Šventąjį Raštą, dažniau
naudotis susitaikinimo sakramento teikiamomis malonėmis, dalyvauti Eucharistijoje.
Šitokia nuotaika pradėkime Gavėnios liturginį metą. Švenčiausioji Mergelė Marija,
Mūsų linksmybės priežastis, Causa nostrae laetitiae,teremia mūsų pastangas
vaduoti širdis iš nuodėmių vergijos. (jm)