2009-02-03 17:45:56

Popiežiaus žinia šių metų Gavėniai: pasninkas yra dvasinis ginklas kovai su vergavimu sau patiems


Antradienio rytą Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta popiežiaus Benedikto XVI žinia šių metų Gavėniai. Spaudos konferencijoje dalyvavusiems tarptautinės žiniasklaidos atstovams popiežiaus dokumentą pristatė katalikišką humanitarinę veiklą visoje Bažnyčioje koordinuojančios Popiežiškosios Cor Unum tarybos pirmininkas kardinolas Paul Josef Cordes ir vienos didžiausių pasaulyje humanitarinių organizacijų – Junginių Tautų Pasaulinės maisto programos – vykdomoji direktorė Josette Sheeran.

Šiemet Gavėnios laikotarpis prasidės jau po trijų savaičių, vasario 25 dieną.

Pradedant Gavėnią, dvasinio rengimosi kelią, - rašo Benediktas XVI, - Liturgija mus kviečia imtis trijų atgailos praktikų – maldos, išmaldos ir pasninko – idant galėtume kuo geriau pasiruošti Velykoms ir pajusti Dievo galią, kuri, kaip girdėsime Velykiniame šlovinime, „traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą, maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą“.

Po šitos įžangos šiemetiniame Gavėniai skirtame laiške popiežius kviečia pagilinti pasninko prasmės suvokimą, nes juk Gavėnią mes švenčiame sekdami Viešpaties pavyzdžiu, kuris prieš savo viešosios misijos pradžią keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje. „Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 1-2). Panašiai kaip Mozė prieš Dekalogo gavimą, kaip Elijas prieš susitikimą su Dievu ant Horebo kalno, taip ir Jėzus malda, pasninku ir kova su gundytoju rengėsi savo misijai.

Kalbant apie pasninką savaime kyla klausimas: kodėl mes, krikščionys, turėtume atsisakyti to, kas savaime yra gera, ko dėka mes esame gyvi? Šventasis Raštas ir visa krikščioniška tradicija atsako, jog pasninkas padeda vengti nuodėmės ir visko, kas į ją veda. Jau pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose skaitome apie draudžiamą vaisių. Komentuodamas šitą draudimą, šv. Bazilijus sako, jog jau Rojuje Dievas įsakė pasninkauti. Išrinktoji tauta pasninkavo keliaudama į Pažadėtąją Žemę. Pranašas Jona ragino Ninivės gyventojus pasninkauti.

Naujajame Testamente Jėzus kalba apie tikrą pasninko prasmę, smerkdamas fariziejus, kurie skrupulingai laikosi visų įstatymų ir priesakų, o jų širdys nutolusios nuo Dievo. Tikras pasninkas, sako Dieviškasis Mokytojas, reikalauja „kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje“. Dykumoje grumdamasis su šėtonu, Jėzus sako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Tad pasninko tikslas – maitintis tikruoju maistu, kuris yra Dievo valios vykdymas.

Kaip liudija Apaštalų Darbų knyga ir Bažnyčios Tėvai, pirmaisiais krikščionybės amžiais pasninko praktika buvo labai paplitusi. Šiandien jos dvasinio vertingumo suvokimas gerokai sumažėjęs. Vien materialinės gerovės siekiančioje kultūroje į pasninką žiūrima kaip į terapinę priemonę kūno savijautos gerinimui. Tikintieji, žinoma, nemenkina šito fizinio aspekto, tačiau jiems pasninkas yra visų pirma „terapija“ gydanti žmogų iš visų dvasinių negalavimų, trukdančių vykdyti Dievo valią. Benediktas XVI primena savo pirmtako Pauliaus VI apaštališkosios konstitucijos Penitemini tvirtinimą, jog pasninkas turi būti suvokiamas viso krikščioniško pašaukimo kontekste, kad krikščionis pasninkauja ne sau, bet Dievui, kuris taip mus pamilo, kad už mus paaukojo pats save. Gavėnia tebūnie visų pirma proga prisiminti, jog marindami savo egoizmą, mes atveriame širdis Dievo ir artimo meilei, kuri yra svarbiausias iš visų Dievo įsakymų ir kuriame telpa visas Evangelijos mokymas.

Šiemetinei Gavėniai skirtoje žinioje, popiežius pateikė dar keletą kitų pavyzdžių iš Bažnyčios Tėvų mokymo ir iš naujausio magisteriumo ir galiausiai rašo:

„Iš to, ką sakiau, aiškiai matome, jog pasninkas yra vertinga asketinė praktika, yra dvasinis ginklas kovai su vergavimu sau patiems. Savanoriškas valgymo malonumo ir materialinių vertybių atsisakymas padeda Kristaus mokiniui suvaldyti gimtosios nuodėmės paveiktą savo prigimtį. Gavėnia tepadeda kiekvienai šeimai ir kiekvienai krikščionių bendruomenei atitolinti nuo savęs viską, kas išblaško sielą, ir pagilinti tai, kas ją maitina ir atveria Dievo ir artimo meilei“. Galiausiai popiežius kviečia drauge su pasninku taip pat intensyviau melstis, skaityti Šventąjį Raštą, dažniau naudotis susitaikinimo sakramento teikiamomis malonėmis, dalyvauti Eucharistijoje. Šitokia nuotaika pradėkime Gavėnios liturginį metą. Švenčiausioji Mergelė Marija, Mūsų linksmybės priežastis, Causa nostrae laetitiae,teremia mūsų pastangas vaduoti širdis iš nuodėmių vergijos. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.