Prieš keletą mėnesių Zimbabvė nuolatos pakliūdavo į tarptautinės žiniasklaidos akiratį
dėl sunkiai įsivaizduojamos infliacijos mąsto, sumušusio turbūt visus žinomus rekordus.
Žiniasklaidai buvo įdomu, kai infliacija pasiekė tūkstantį, vėliau dešimt tūkstančių,
vėliau 100 tūkstančių procentų ir nesustabdomai kilo, paprasčiausiems smulkiems dalykams
kainuojant milijonus, o vėliau ir milijardus Zimbabvės dolerių. Tačiau už šių statistinių
įdomybių slypi visiškas ekonomikos krachas ir visuotinis šalies gyventojų nuskurdimas,
palyginus su kuriuo dabartinė Vakarų pasaulio ekonominė krizė atrodo nedidelė.
Zimbabvės,
kuri prieš keletą dešimčių metų garsėjo kaip viena iš pažangesnių Afrikos kontinento
valstybių, smukimo priežastimi yra įvardijamas Roberto Mugabe režimas. Robertas Mugabe
į valdžią iškilo Afrikos dekolonizavimo laikotarpiu ir tapo vienu iš kovų už Zimbabvės
nepriklausomybę herojų. 1980 metais Zimbabvė įgijo pilną nepriklausomybę, o Mugabe
tapo premjeru. Turbūt kovotojo už laisvę šlovė 1984 metais jam pelnė garsaus Edinburgo
universiteto garbės daktaro titulą, tačiau šiandien Mugabe garsėja dėl visai priešingų
motyvų – kaip ilgametis diktatorius ir kovotojas prieš laisvę bei demokratiją.
Dėl
nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų, susidorojimų su opozicija Europos Sąjunga Zimbabvei
pritaikė sankcijas. Žmogaus teisių priežiūros organizacija „Human Rights Watch“ prieš
kelias dienas pristatė ataskaitą apie Zimbabvę, kurioje aprašoma tiek humanitarinė
krizė, tiek politinės represijos.
Ataskaitoje skelbiami daug pasakantys duomenys
apie sparčiai prastėjančią visuomenės sveikatos būklę, liudijančią, jog nacionalinė
sveikatos apsaugos sistema visai nebeveikia. Ženkliai daugėja, lyginant su ankstesniais
metais, vaikų iki penkerių metų mirčių ir motinų mirčių gimdymo metu. Higienos, maisto,
vaistų trūkumas leido šalyje įsibėgėti choleros epidemijai. Cholera užsikrėtė dešimtys
tūkstančių asmenų. Naujausiais šių dienų Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis,
sergančių cholera gali būti apie 56 000, o nuo epidemijos jau mirė virš 3000 žmonių.
Šalyje nepagaminama pakankamai maisto, o milžiniška infliacija paralyžiuoja prekybą.
Daugybė zimbabviečių gauna maisto tik per humanitarinę pagalbą.
Ataskaitoje
smerkiamos masinės politinės represijos. Mugabe režimas naudoja valstybės galią, teismus,
policiją ir kariuomenę, kad susidorotų su oponentais ir kritikais.
Šiomis
dienomis, nuo sausio 26 iki vasario 3 dienos, Etiopijoje vyksta Afrikos Sąjungos suvažiavimas,
kuriame dalyvauja Afrikos valstybių vadovai. „Human Rights Watch“ organizacija kreipėsi
į juos, prašydama peržiūrėti santykius su Mugabe režimu ir neberemti jo.
Dar
aštresnio tono pareiškimą, prasidėjus Afrikos Sąjungos viršūnių susitikimui, paskelbė
Pietų Afrikos regiono vyskupai, jau ne kartą prieš tai kritikavę Mugabe diktatorišką
režimą. Anot jų, jei Afrikos lyderiai ir toliau rems Mugabe režimą bei laikys jį teisėtu,
tai prisidės prie Zimbabvės žmonių ligų, persekiojimų ir mirčių. Nieko nedarymą vyskupai
pavadino „pasyvaus genocido“ toleravimu. Kiek anksčiau Pietų Afrikos vyskupų konferencijos
posėdyje buvo konstatuota, jog Mugabe režimas nepajėgus užtikrinti Zimbabvės nacionalinės
vienybės ir ginti šalies piliečius.
Bandydama atremti humanitarinę krizę,
Zimbabvėje aktyviai veikia Caritas organizacija. Ji teikia vienokią ar kitokią pagalbą
tūkstančiams zimbabviečių: dalija maisto davinius šeimoms, aprūpina vandens filtrais,
suteikia bazinę medicininę priežiūrą, 88 tūkstančiams mokinių parūpina pietus, o pastaruoju
metu metė dideles pajėgas kovai su choleros epidemija. Žinoma, Zimbabvės Caritas nebūtų
pajėgi viso to padaryti be tarptautinio Caritas Internationalis tinklo ir Caritas
kvietimams neabejingų rėmėjų pagalbos. (rk)