Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo
mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto
aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti:
„Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas
tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji
dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir
klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms
dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos
šalį. (Mk 1, 21-28)
UŽVALDYTAS ŽMOGUS
Evangelistas Morkus
vis tiktai mus glumina. Pirmasis jo aprašytas Jėzaus stebuklas – tai apsėstojo pagydymas,
kai, pavyzdžiui, Jonas pasakoja apie vandenį, kurį Išganytojas Kanos vestuvės pavertė
vynu. Sutikime: šis aprašymas kur kas priimtinesnis šiuolaikiniam žmogui.
Reikia
pripažinti, jog Evangelijoje pagal Morkų pasakojimai apie demonų išvarymą užima žymią
knygos dalį.
Šių laikų žmonėms nėra lengva skaityti tuos aprašymus. Ypač daugiau
mokslo ragavę žmonės labiau linkę ten aprašytus apsėdimus suvesti į psichines ligas,
kurias, anot jų, tamsūs tų laikų žmonės priskirdavo piktosios dvasios apsėdimams.
Mes
esame verčiau linkę apsieiti be piktosios dvasios ir net nepastebime, jog, vengdami
apie tai kalbėti, išsiduodame, kaip labai jos bijome.
Iš tiesų, tų laikų mąstyme
daug ligų buvo priskiriama piktųjų dvasių įtakai ar „apsėdimams“, kuriais būdavo aiškinami
taip pat ir tokie trūkumai, kaip nebylumas, kurtumas, aklumas, paralyžius, epilepsija.
Reikia
pastebėti, kad visų šių fenomenų atveju nekalbama apie nuodėmę ir nedaroma ištarmės
apie tų žmonių moralę. Žmogų užvaldė piktoji dvasia – tai viskas ką nori pasakyti
aplinkiniai. Jėzus, be abejonės, taip pat nepaneigė tokio mentaliteto, kartais net
sudarydamas įspūdį, jog pats laikosi šio požiūrio.
Svarbiausia yra suprasti,
jog Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad taptų modernios psichiatrijos pradininku. Jis,
gydydamas apsėstuosius, tarsi parodo, kaip Dievas žvelgia į žmogų.
Prieš Viešpatį
stovi žmogus, kuris jau nebėra pačiu savimi, nes jo sielą užvaldė kitokia galybė…
Tai netvarka, kurią būtina pašalinti. Žmogus yra sukurtas būti laisvu ir privalo būti
laisvas.
Kristaus diagnozė, siekianti pačią esmę, neturi nieko bendro su medicininiais
svarstymais. Tame nelaimės ištiktame žmoguje Jėzus mato slypintį priešą, kuris stoja
prieš Dievą ir naikina žmogų, trokšdamas pasiimti sau tai, kas iš tiesų priklauso
Dievui.
Piktojo išvarymas tokiu būdu tampa kūrinio sugrąžinimu Kūrėjui. Netyroji
dvasia privalo išeiti, kad jos užvaldytas žmogus savo ruožtu taip pat galėtų išeiti
iš dvasios kalėjimo, atrasdamas vidinę harmoniją ir vientisumą.
Žmogaus kelionė
pas Dievą prasideda nuo piktųjų dvasių išėjimo.
Valandėlę pagalvokime, ką reiškia
žodžiai: Žmogus, turintis netyrąją dvasią…
Tokiu atveju mes irgi turėtume laikytis
Kristaus principo: įžvelgti visą blogį, kuris trukdo žmogui būti žmogumi, sugebėti
tai įvardyti ir stengtis jį pašalinti. Tai šventa pareiga, tačiau ją įvykdyti įmanoma
tik tuomet, jei suvoksime, kad žmogaus priešai kartu yra ir Dievo priešai, kad visa
tai, kas paniekina žmogiškąjį kilnumą, tampa piktžodžiavimu Dievui, kad visa tai,
kas kelia grėsmę žmogui, prieštarauja Dievo šventumui.
Mes kartu su Dievu
turime bendrą priešą, todėl turime aiškiai pasisakyti ne vien tikėjimo ir moralės
klausimais, bet taip pat ir rasti drąsos apginti žmogų nuo bet kokios prievartos ir
išnaudojimo.
Tiesa, sunkiausia nuo tokio užvaldymo yra išvaduoti save pačius…
(Mons. Adolfas Grušas)