Apaštalo Pauliaus atsivertimas: kaip pavyzdys kiekvienam ir tikrojo ekumenizmo modelis
Sekmadienį vidudienio maldos proga popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie tikrąją evangelinio
atsivertimo reikšmę, pažymėdamas, kad ją geriau suprasti padeda apaštalo šv. Pauliaus
atsivertimas. Kaip tik sekmadienį Bažnyčia minėjo Apaštalo šv. Pauliaus atsivertimo
šventę, kuri šiemet švenčiant apaštalo Pauliaus metus, sutapo su sekmadieniu.
Kai
kas Pauliaus atžvilgiu siūlo nevartoti išsireiškimo „atsivertimas“, todėl kad Paulius
jau buvo tikintis, net labai karštai tikintis žydas. Jo atsivertimas nebuvo perėjimas
iš netikėjimo į tikėjimą, jam nereikėjo išsižadėti stabų vardan Dievo ir nereikėjo
apleisti žydų tikėjimo, kad priklausytų Kristui. Todėl apaštalas Pauliaus gali būti
autentiško krikščioniško atsivertimo pavyzdys mums. Kaip jo, taip ir mūsų atsivertimas
reiškia tikėti į mirusį ir prikėlusį Jėzų bei atsiverti jo dieviškosios malonės šviesai.
Kvietimas
atsiversti Pauliaus pavyzdžiu šį sekmadienį, kai baigėsi Maldų už krikščionių vienybę
savaitė, nuskambėjo kaip nepaprastai svarbus ekumeniniu atžvilgiu. Apaštalas mums
paliudijo kokiu dvasiniu nusiteikimu tęsti bendrystės paieškas.
Jis pats sako
laiške filipiečiams: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi
norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas (Fil 3,12). Mes, krikščionys,
irgi dar nepasiekėm pilnutinės vienybės tikslo, bet pasieksime, jei leisim būti Viešpaties
Jėzaus nuolat atverčiami. Mergelė Marija, Vienos ir Šventos Bažnyčios Motina, teparūpina
mums tikrojo atsivertimo dovaną, kad kuo greičiau išsipildytų Kristaus troškimas,
„kad visi būtų viena“, – kalbėjo vidudienio maldos susitikimo proga popiežius.
Dar
keletas žodžių apie atsivertimo svarbą apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, apie kurį popiežius
kalbėjo ir sekmadienio vakarą per Mišparus, kuriems vadovavo Pauliaus bazilikoje už
Romos mūro.
Per Mišparus pasakytoje homilijoje Šv. Tėvas priminė Vatikano
II susirinkimo mokymą, jog nėra tikrojo ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Pasak Benedikto
XVI, vidinio atsivertimo Kristuje nusistatymas atvėrė naują situaciją ekumeniniuose
santykiuose. Teologinių pokalbių vaisiai, leidę kai ką suderinti, o tebeliekančius
skirtumus tiksliau nusakyti, skatina žengti pirmyn dviem kryptim: įvertinimo to, kas
sėkmingai pasiekta ir atnaujinto įsipareigojimo ateičiai, - pažymėjo popiežius Benediktas
XVI, be kita ko priminęs, jog prieš penkis dešimtmečius, pal. popiežius Jonas XXIII,
toje pačioje bazilikoje pirmą kartą prasitarė apie ketinimą sušaukti Vatikano II susirinkimą.
Apaštalo Pauliaus atsivertimas mums yra pavyzdys, kuris rodo kelią, kuriuo
reikia žengti iki pilnutinės krikščionių vienybės. Vienybės, kuri reikalauja atsivertimo:
nuo pasidalijimo į bendrystę ir nuo pažeistos vienybės į sugijusią ir pilnutinę vienybę.
Mūsų
maldą už krikščionių vienybę ir taiką visuomet turi būti įrodyta drąsiais krikščionių
susitaikymo gestais, - sakė popiežius, kalbėdamas apie padėtį Šventojoje Žemėje: ritų
ir tradicijų skirtumai neturėtų būti kliūtimi abipusiai pagarbai ir broliškai meilei.
Liudydami skirtingų tradicijų teisėtus skirtumus turime ieškoti vienybės tikėjime,
mūsų esminiame „taip“ ištartame Kristui ir vienatinei Bažnyčiai.
Mišparuose
su popiežiumi, užbaigiančiais Maldų už krikščionių vienybę savaitę Romoje, aktyviai
dalyvavo Italijoje gyvuojančių kitų krikščioniškų konfesijų atstovai, tarp jų – Konstantinopolio
Ekumeninio patriarchato metropolitas Italijoje ir Maltoje, arkivyskupas Gennadios,
Rumunijos ortodoksų patriarchato vyskupijos Italijoje ganytojas, vyskupas Siluan,
anglikonų Bažnyčios kunigas David Richardson, Rusijos ortodoksų patriarchato, liuteronų
ir evangelikų atstovai. (sk)