2009-01-24 14:16:23

Trečiasis eilinis sekmadienis, (Apaštalo šv. Pauliaus Atsivertimas)


Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo. Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį. (Mk 1, 14-20)

GEROJI NAUJIENA, Mons. A. Grušas: RealAudioMP3

Evangelistas Morkus kalba apie Jono Krikštytojo suėmimą, tuo tarsi pabrėždamas Dievo Apvaizdos veikimą, kai, atrodytų, į pačius kvailiausius žmogaus sprendimus įsiterpia pats Dievas. Kai Jonas atsidūrė kalėjime, jo sekėjai galėjo jaustis Dievo apleisti, netekę vilties, tačiau kaip tik tuo momentu į viešumą išeina Jėzus, kuris pratęsia Jono liudijimą, suteikdamas prasmę savo giminaičio darbams.

Juk Jonas Krikštytojas, kaip sakė jis pats, gyveno tik tam, kad parengtų kelią ateinančiam Mesijui…

Jėzus pradeda savo tarnystę tada, kai galėjo atrodyti, jog būtų išmintinga liautis erzinus šalies vadovus, pradėjusius negailestingą pranašų persekiojimą, ir todėl dar labiau stebina Jo skelbiama Geroji Naujiena: Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!

Atėjo metas, yra tas laikas, kurį žmonės gali panaudoti atsigręžimui į Dievą. Nebėra laiko nei prasmės dar kažko laukti, nes pats Dievas jau yra su savo žmonėmis…

Labai dažnai mums pritrūksta laiko padaryti tai, ką norėtume, susitikti tuos žmones, kuriuos mylime, pasigėrėti tais nedideliais džiaugsmais, kuriuos patiriame gyvenime. Nuolat atidedame tai ateičiai, geresniems laikams, kurie dar ateis…

Gaila, tačiau ir tikėjimo dalykuose padedame tiek daug jėgų, kad gyventume tik dabartimi, savo ryžtingą atsivertimą vis atidėdami, pasiduodami kasdienybės chaosui.

Šio sekmadienio Evangelija mums tarsi parodo Jėzų, kuris, žvelgdamas į mūsų elgesį, purto galvą: Dievas jau yra čia!

Dievas yra čia, nors Jo ir negirdime, nors gerai to buvimo ir nesuvokiame, netgi jei nuovargis ar skausmas užtemdė vidinį mūsų dvasios žvilgsnį. Dievas yra čia, nes Jis atėjo pas mus, nes Kalėdos atvėrė mums kelią pas prieinamą Dievą.

Ne tik Dievas mums yra prieinamas, tačiau mums yra duota galimybė kurti Jo karalystę, gyventi pagal Evangelijos logiką, kurti savo gyvenime tas vietas, kuriose toji Karalystė galėtų įsikurti. Svarbiausia, kad tam neprivalome dėti ypatingų pastangų, neprivalome tos garbės užsitarnauti, nes tai yra paties Dievo dovana. Pakanka tik atsiliepti į kvietimą ir bendradarbiauti. Pakanka tik atsigręžti ir pažvelgti į Viešpaties akis.

Galbūt ne iš karto sugebėsime išgirsti šį raginimą, nes gyvenimo išbandymai pernelyg sušiurkštino sielą, tačiau, jei ryšimės tai padaryti, galime būti tikri, jog sutiksime Mokytojo žvilgsnį, išgirsime pačią geriausią šių laikų naujieną: Dievas atėjo pas mus, nes mus myli.

Apaštalų pašaukimas liudija apie tai, kad ši žinia skirta mums ten, kur gyvename, ir todėl neturime galimybės pasislėpti už savo gausių pareigų ir mūsų laukiančių didelių darbų. Mes neturime galimybės atidėti savo atsivertimo iki artimiausių rekolekcijų. Jėzus kviečia eiti kartu su Juo Simoną ir Andriejų žūklės metu ir Jokūbą su Jonu, besiruošiančius jai. Jėzus eina ir kviečia visus… visada… ir visur…

Nėra jokių išskirtinių sąlygų tiems, kurie ryžtasi tapti Jo mokiniais. Vienintelis dalykas, ko prašo Jėzus – tai širdies atsivertimas, požiūris, kai suvokiame, kad tikrasis mūsų gyvenimo atsakymas slypi Dievo širdyje.

Reikia tik ryžtis palikti visus mus pančiojančius tinklus: sunkias mintis, savo susikurtus gyvenimo galvosūkius, pernelyg gausius savo įsipareigojimus, trukdančius mylėti Kristų. Jo skelbiama žinia persmelkia mūsų mažą gyvenimą, mūsų kasdienybės kelią. Esame kviečiami kartu su Juo tapti žmonių žvejais, o tai reiškia: savo pavyzdžiu traukti žmones, pasislėpusius nuo Dievo ir savęs nužmogintame ir nužmoginančiame pasaulyje.

Karalystė arti, - sako mums Jėzus, - ji jau čia, atsigręžkite ir leiskite, kad jus apkabintų jus mylintis Dievas.

Mes, supratę tai, išdrįstame pažvelgti Dievui į akis, kad jose išvystume tą begalinę meilę…

Manau, jog tai ir yra pati geriausia naujiena.








All the contents on this site are copyrighted ©.