56-oji Pasaulinė raupsuotųjų diena: ligoniai ir jų herojai

Sekmadienį, sausio 25 dieną, minima 56-oji Pasaulinė raupsuotųjų diena. Nors išsivysčiusiose kraštuose raupsai praktiškai įveikti, o reti užsikrėtimo atvejai greitai identifikuojami ir efektyviai gydomi, tačiau pasaulyje vis dar yra regionų, kuriuose raupsai tebėra visuomenės problema.

Tačiau ir turtinguose kraštuose kalbos bei istorijos tradicijos dar yra išsaugojusios raupsų ligos atmintį. Dar ir šiandien metaforiškai ką nors pavadinti „raupsuotuoju“ reiškia sakyti, jog tas žmogus yra visų atstumtas, izoliuotas. Žinantys Pranciškaus Asyžiečio istoriją atsimins pasakojimą apie tai, kaip šventajam teko gerokai pakovoti su savimi, kad įveiktų raupsuotuoju baimę. Asyžiečio biografas pasakoja, jog raupsuotųjų vaizdas Pranciškui buvo iš tiesų nepakeliamas ir ta diena, kai jis pamatęs priešais save raupsuotąjį nepasitraukė, o priėjęs jį apkabino ir pabučiavo kaip brolį, liudijo apie jame įvykusį lūžį.

Pranciškaus baimė atspindėjo jo laikmečio žmonių bendrą baimę. Buvo manoma, kad raupsai, kurie, ligai išsivysčius, baisiai suniokodavo ir suardydavo žmogaus kūną, yra lengvai užkrečiama liga. Todėl raupsuotieji buvo praktiškai ištremiami iš visuomenės. Raupsuotasis išgyvendavo tam tikrą socialinę mirtį arba, kaip šiandien sakytumėme, socialinę stigmą. Raupsų liga buvo susieta su įsitikinimais, kurie šiandien mums atrodytų naivūs, jei nežinotumėme, jog raupsus sukeliantis mikrobas „Mycobacterium leprae“ norvegų gydytojo A. Hanseno buvo identifikuotas tik 1878 metais, pačiam mikrobiologijos mokslui dar tebežengiant pirmuosius žingsnius.

Nepaisant ligos sukėlėjo atradimo jau XIX amžiuje, tik XX amžiaus antroje pusėje buvo atrasti vaistai ir raupsų gydymo būdai, kurie įvykdė tikrą perversmą daugelyje šalių. Anot statistinių duomenų, jei 1985 metais raupsai dar buvo masinė sveikatos problema (daugiau nei 1 ligonis 10 000 gyventojų) 122-ose valstybėse, tai 2000 metais tik 24-iuose kraštuose, o šiandien mažiau nei dešimtyje valstybių. Daugelio kraštų sveikatos apsaugos sistemos sugeba greitai identifikuoti raupsus ir pasiūlyti nemokamą ar bent jau nebrangų gydymą. Dideli nuopelnai šiuo požiūriu priskirtini tarptautinei bendruomenei, tarptautinėms institucijoms, humanitarinėms organizacijoms.

Tačiau, kaip minėta, kai kuriuose pasaulio regionuose raupsai dar nėra praeitis. Kardinolo Javier Lozano Barragan, Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininko, 56-osios Pasaulinės raupsuotųjų dienos paminėjimo laiške cituojami 2007 metų Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenys, jog tais metais užregistruoti 254 525 nauji ligoniai. Pasak vienos italų nevyriausybinės organizacijos, aktyviai veikiančios kovoje su raupsais, kasmet raupsais suserga apie 40 000 vaikų. Anot Pasaulinės sveikatos organizacijos, šiuo metu devyniose valstybėse raupsai yra laikomi visos visuomenės sveikatos problema. Daugiausia pastangų šiuo metu kovojant su raupsais turėtų dėti Brazilija, Indija, Madagaskaras, Mozambikas ir Nepalas.

Apie tai savo laiške rašo ir kardinolas Barragan, kuris kviečia vyriausybes, kurių šalyse raupsai dar tebėra problema, nedelsiant įgyvendinti sveikatos apsaugos programas, skiriant ypatingą dėmesį vaikams, kurie susirgę raupsais rizikuoja savo ateitimi.

Kita svarbi Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininko laiško pastaba yra apie kovą su socialine raupsų stigma. Nors šiandien jau žinome, jog raupsais lengvai neužsikrečiama, jog sąlyginai nesunku nuo jų apsisaugoti, o susirgus galima išgydyti žmogų per pusmetį ar metus, tačiau kai kur dėl tokio žinojimo trūkumo raupsuotųjų dar bijomasi, jų liga apsupta neteisingais nusistatymais, jie vis dar izoliuojami. Tad kova su raupsais nėra tik medicininė, ji taip pat socialinė ir apima korektiškos informacijos skleidimą bei broliško, aktyvaus visuomenės solidarumo ugdymą.

Kreipdamasis į katalikiškas institucijas, kongregacijas, pasauliečių organizacijas, kurios įvairiais būdais padeda raupsuotiesiems, kardinolas rašo apie dvi nepaprastas asmenybes, kurios dar ir šiandien įkvepia savo pavyzdžiu. Tai palaimintasis t. Damien de Veuster ir pasaulietis katalikas Raoul Follereau. Pirmasis, belgų misionierius, 1873 apsigyveno vienoje iš Havajų salų įkurtoje raupsuotųjų kolonijoje, paliktoje likimo ir mirties valiai, ir tapo nenuilstančiu ligonių kunigu bei gydytoju. 1884 metais pastebėjo, jog kojos nebejaučia karšto vandens ir suprato, kad pats susirgo raupsais. 1889 metais nuo šios ligos, sulaukęs 48-ių, mirė, palikdamas herojiškos artimo meilės liudijimą. Beje, po 13 metų darbo vienas, 1886 metais sulaukė pagalbininko: Juozapo Dutton, buvusio kareivio, santuoką sudaužiusio, alkoholizmo liūną perbridusio, bet vis dar ieškančio žmogaus. Pastarasis raupsuotųjų kolonijoje liks 44 metus, čia plaus ir tvarstys ligonių žaizdas, kol pats čia mirs, sulaukęs 87 metų.

Raoul Follereau, žinomas prancūzų žurnalistas, daug metų rašė ir kreipė pasaulio dėmesį į raupsuotuosius, kurių jo laikais buvo milijonai. Tai jo pastangomis 1954 metais buvo įsteigta „Pasaulinė raupsuotųjų diena“, minima paskutinį sausio sekmadienį. Šaltojo karo įkarštyje per pasaulį plačiai nuaidėjo Follereau kreipimasis į JAV ir Sovietų Sąjungą padovanoti po bombonešį, kuriuos pardavus pinigų pakaktų visų raupsuotųjų gydymui... Turbūt ir šiandien būtų galima pasakyti tą pat. 1977 metais miręs Raoul Follereau kardinolo Barragan laiške pavadintas „katalikų pasauliečių pasaulio paladinu“. (rk)