Šventojo Sosto stebėtojas JTO: civilių apsauga ginkluotų konfliktų metu

Šiomis dienomis Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryboje vėl svarstytas civilių apsaugos karinių konfliktų metu klausimas.

Daug kas yra pastebėjęs, kad vienas iš XX amžiaus karų bruožų yra tai, kad juose žuvo daugiau civilių nei pačių kariškių, tiesiogiai dalyvaujančių kariniuose veiksmuose. Ankstesnių amžių karuose civilių aukų skaičius buvo sąlyginai mažas, mat daug mažiau civilių tiesiogiai ar netiesiogiai patekdavo į karo vidurį. Yra daug tai paaiškinančių faktorių: šaltuosius ginklus pakeitė pabūklai; karo veiksmai vis labiau urbanizuotose visuomenėse neišvengiamai paliečia daugiau civilių. Kaip rodo XX amžiaus istorija, į karą įsivėlusios valstybės civilinė visuomenė labiau negu bet kada anksčiau turėjo prisiimti kariuomenės aprūpintojo vaidmenį, gaminti ir tiekti viską, ko tik gali prireikti karui. Industrinis išsivystymas, kelių ir transporto tinklas kaip niekad tampriai susiejo civilinę visuomenę su valstybės karinio aparato galimybėmis, tuo pat metu patiems civiliams tampant taikiniais. Todėl karinės logikos požiūriu gausiai civilių gyvenamo industrinio centro subombardavimas nebėra „beprasmės skerdynės“, o „racionali būtinybė“.

Milton Leitenberg studijoje „Mirtys XX amžiaus karuose ir konfliktuose“ spėjama, kad 1900-2000 metais žuvo per 231 milijoną civilių, nekalbant apie masinį gyvųjų engimą.

Kita vertus, XX amžiuje, ypač antroje pusėje, didėjo pastangos sukurti ir priimti tarptautines teisines normas, kurios saugotų civilius nuo konflikto.

Saugumo tarybos diskusijose apie civilių apsaugą karinių konfliktų metu pasisakė nuolatinis Šventojo Sosto atstovas JTO arkivyskupas Celestino Migliore. Anot jo, pastaraisiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis visi tapome liudininkais dramatiškų įvykių, kuriuose civilių saugumas vis labiau kritiškas: Gazos ruože, Irake, Darfure, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Būtų galima vardinti ir toliau.

Nors yra ir daugiau, tačiau arkivyskupas Migliore atskirai paminėjo tris civilių apsaugos normas: laisvą humanitarinės pagalbos tiekimą, specialią vaikų ir moterų apsaugą bei nusiginklavimą.

Pasak Šventojo Sosto atstovo, be galo blogas elgesys su civiliais daugybėje pasaulio vietų neatrodo esanti šalutinė karo pasekmė. Nuolatos stebime, kad civiliai sąmoningai paverčiami taikiniais dėl politinių ir karinių tikslų. Šiomis dienomis stebėjome kaip dvi kovojančios pusės užmiršo skirtumą tarp civilių ir kariškių. Yra liūdnai aišku, kad politiniai ir kariniai planai pamynė pamatinę pagarbą žmogaus orumui, kai Gazos ruože naudojami įvairūs ginklai ir nepaisoma jų poveikio civiliams; kai vaikai ir moterys naudojami kaip kovojančių skydai; kai trukdoma teikti humanitarinę pagalbą; kai Darfure kaimai sunaikinami, o jų gyventojai vejami kitur; kai Demokratinėje Kongo Respublikoje seksualinė prievarta laužo vaikų ir moterų gyvenimus.

Civilių apsaugai reikia ne tik humanitarinės teisės, bet pirmiausiai ir labiausiai politinės valios bei veiksmo. Civilių apsauga turi remtis atsakingu galios naudojimu. Tai reiškia, kad lyderiai turi ginti savo šalių piliečius, turi naudoti tik teisines priemones, turi pripažinti valstybių ir bendruomenių teisę egzistuoti ir taikiai sugyventi. Būtų daug padaryta, jei Jungtinių Tautų Organizacijos įgyvendinami mechanizmai ugdytų atsakingo galios naudojimo kultūrą tarp valstybių narių lyderių.

Karo pasekmių civiliams lygis didėja dėl masinės ginkluotės produkcijos, dėl nuolatinio ginklų tobulinimo. Žmogiškų būtybių žudymas vis lengvesnis ir veiksmingesnis dėl augančios ginklų kokybės bei didėjančio prieinamumo ne tik mažų ar lengvų ginklų, bet taip pat dažnai naudojamų kasetinių sprogmenų. Pasinaudodamas galimybe, arkivyskupas Migliore dar kartą išreiškė Šventojo Sosto paramą pastangoms sukurti teisinį instrumentą, kuriuo būtų kontroliuojama ginklų prekyba pasaulyje bei skatinimą to dar nepadariusias šalis pasirašyti kasetinius sprogmenis draudžiančią konvenciją. (rk)