Meksikos sostinėje prasideda pasaulinis šeimų susitikimas
Popiežius Benediktas XVI šįkart jame nedalyvaus. Baigiamosiose susitikimo iškilmėse
šeštadienį ir sekmadienį popiežiui atstovaus jo Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio
Bertone. O pats Šv. Tėvas su pasaulinio šeimų susitikimo dalyviais bendraus per televiziją.
Šeštadienį šeimų susitikimo dalyviams bus perduotas įrašytas popiežiaus sveikinimas.
Sekmadienį, baigiamųjų Mišių metu, popiežius tiesioginiu televizijos ryšiu kreipsis
į susitikimo dalyvius.
Prieš išvykdamas į Meksiką, popiežiaus pasiuntinys kardinolas
Tarcisio Bertone davė ilgoką interviu Vatikano radijui ir Vatikano televizijos centrui.
Kodėl būtent Meksika pasirinkta šeimų susitikimo vieta? Ar jis yra pakankami tvirta
katalikiška platforma, iš kurios galima skelbti žinią visam Amerikos žemynui?
Pasak
kardinolo, katalikybė Meksikoje yra gana tvirta, dauguma žmonių yra tikintys, jų tikėjimas
ganėtinai stiprus. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumos žmonių pripažįstamos antropologinės
vizijos tvirtumą, daugumos intelektualų įsitikinimus. Antra vertus, taip pat ir socialiniu,
politiniu bei ekonominiu požiūriu Meksika yra kylanti valstybė, užimanti vis tvirtesnes
pozicijas Amerikos žemyne. Tad Meksikos pasirinkimas pasaulinio šeimų susitikimo vieta
atspindi šios šalies potencialą būti vieta, iš kurios paskelbta žinia nuskambės plačiai
po visą žemyną ir visą pasaulį.
Į klausimą kas yra pagrindiniai tos visam pasauliui
skirtos žinios elementai, kas turėtų būti labiausiai akcentuojama, kardinolas atsakė,
kad šiandieniniam pasauliui visų pirma reikia kalbėti apie individo teisių ir prigimtinės
teisės panašumus. Šiandien vis labiau linkstama absoliutinti individualias teises
ir nematyti jų ryšio su prigimtine tvarka. O juk akivaizdu, kad asmens teisės ir ypač
šeimos teisės remiasi vyro ir moters prigimtimi. Kitas dalykas, kurį reikia nuolat
kartoti, - sakė kardinolas, - yra teisių ir pareigų dvišalė sąveika. Ten, kur yra
teisės yra ir pareigos – tiek institucijų pareigos, kad būtų patenkintos individų
turimos teisės, tiek ir žmonių pareigos vieni kitiems. Kardinolas Bertone atkreipė
dėmesį ir į kitą aspektą, kuris bus nagrinėjamas Meksikoje vyksiančiame šeimų susitikime.
Tai šeimos kaip tarpininkės, kaip tarpinės grandies tarp individo ir visuomenės, individų
ir valstybės vaidmuo. Šito aspekto nutylėjimas yra didelis mūsų visuomeninių santvarkų
trūkumas.
Kitas kardinolui Valstybės sekretoriui užduotas klausimas: kodėl
popiežius asmeniškai nedalyvaus Meksiko mieste prasidedančiame pasauliniame šeimų
susitikime?
Popiežiui tikrai gaila, kad nedalyvaus šiame susitikime, - sakė
kardinolas. Nesakau, kad popiežius negalėjo dalyvauti dėl sveikatos ar silpnų jėgų,
nes tai nebūtų tiesa. Popiežiaus savijauta labai gera. Vis dėlto, negalime užmiršti,
kad jam jau beveik 82 metai. Ir tai suprasdamas, jis pats nusprendė patausoti jėgas.
Dėl panašių priežasčių jis nekeliavo ir į pernai Kanadoje vykusį Tarptautinį eucharistinį
kongresą. Vis dėlto, čia nederėtų užmiršti, kad neseniai popiežius buvo nuvykęs į
Ameriką, tiek pernai į Šiaurės Ameriką, tiek užpernai į Pietų Ameriką.
Nors
Benediktas XVI asmeniškai nedalyvaus Meksiko mieste vyksiančiame susitikime, - tęsė
kardinolas,- jis dėmesingai seks visą jo eigą ir per televiziją kreipsis į jo dalyvius.
Viena Apaštališkųjų rūmų salė, popiežiaus buto kaimynystėje, neseniai buvo specialiai
pritaikyta tokioms video konferencijoms.
Galiausiai kardinolo Valstybės sekretoriaus
taip pat klausta apie nesutarimus, kurių dar neseniai buvo kilę tarp katalikų Bažnyčios
ir Meksikos valdžios institucijų dėl aborto įteisinimo ir dėl kitų su krikščioniška
etika nesuderinamų įstatymų.
Savaime suprantama, kad Bažnyčia negali tylėti
kai valstybės parlamentas ar regioniniai parlamentai priimta įstatymus, nesuderinamus
su Bažnyčios antropologine vizija ir nukreiptus prieš tas vertybes, kurių gynėja yra
katalikų Bažnyčia,- sakė kardinolas. Vis dėlto konfrontacijos ir diskusijos, kylančios
dėl šių priežasčių, byloja ir apie pozityvų dalyką – religijos ir sąžinės laisvę.
Šitaip diskutuoti ir konfrontuotis įmanoma tik teisinėje valstybėje ir laisvoje visuomenėje.
Religijos laisvė šiuo atveju taip pat implikuoja, kad Bažnyčia gali būti kritiška
civilinių institucijų atžvilgiu. Laisvė ją tiesiog verčia pareikšti savo nuomonę.
Dėl to Bažnyčia, viena vertus, gina prigimtiniu įstatymu grįstą žmogaus viziją, o
antra vertus, stengiasi ugdyti žmonių kritiškumą. Net jei tam tikrų dalykų nedraudžia
valstybės įstatymai, tai dar nereiškia, kad viskas, kas neuždrausta, yra teisinga.
Bažnyčia taip pat nesiriboja tik siauru individualistiniu požiūriu, ragina žiūrėti
ne tik to kas naudingiau konkrečiam vienam žmogui, bet ragina matyti bendrą gėrį,
matyti tokią ateities visuomenę, kokios visi norėtume. (jm)