Kaip įprasta, krikšto sakramentą popiežius suteikė Vatikano rūmų Siksto koplyčioje
aukodamas Viešpaties krikšto šventės Mišias.
Tą dieną, kai Viengimis Tėvo Sūnus
buvo krikštijamas Jordano upėje, atsivėrė dangus. Ir jis liko atsivėręs mums visiems,
kad mes kiekvieną naują gimusią gyvybę galėtume atiduoti į rankas To, kuris yra galingesnis
už visas blogio jėgas, - sakė popiežius. Šitame ir glūdi Krikšto sakramento esmė:
grąžiname Dievui tai, kas Jam priklauso. Kūdikis nėra tėvų nuosavybė. Kūrėjas kūdikį
tėvams patikėjo, kad jie padėtų jam tapti laisvu Dievo vaiku. Jei tėvai šitai supranta,
jiems lengviau suprasti ir tai, jog jie negali elgtis su vaiku kaip su savo nuosavybe,
negali tik tenkinti savo troškimų, bet privalo gerbti vaiko laisvę, padėti jam susiformuoti
kaip savarankiškai asmenybei. Kadangi krikšto sakramentu kūdikis tampa ir Dievo įsūnytu
vaiku, reikia išmokyti jį Dievą vadinti savo Tėvu, užmegzti sūnišką ryšį su Juo. Tad,
krikšto apeigos, kaip ir šios,- tęsė popiežius,- yra kūdikio įvesdinimas į Dievo vaikų
šviesą. Tai ne prievarta vaiko atžvilgiu, bet jo apdovanojimas tikrąja laisve – Dievo
vaikų laisve. Šita laisvė turi būti palaikoma ir formuojama, kad atėjus brandos amžiui
naujasis krikščionis būtų visiškai pajėgus priimti laisvus sprendimus.
Brangieji
tėvai ir krikšto tėvai, - kreipėsi į juos popiežius, - deramai įvertinkite didžiąją
dovaną, kuri šiandien suteikiama jūsų kūdikiams. Dėkokite Viešpačiui už šį didįjį
sakramentą, kurio dėka jūsų kūdikiai tampa didžios ir tvirtos šeimos nariais. Jie
tampa nariais tikinčiųjų šeimos, Bažnyčios, Dievo Tėvo vaikais ir vieni kitų broliais
Jėzuje Kristuje. Rūpestingai juos auklėkite, mokykite tikėjimo, kad ir jūsų kūdikiai,
kaip Jėzus, augtų išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2,
52).