Viešpaties krikštas

Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.

Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Mk 1, 7-11)

MEILĖS ŽENKLAS, Mons. Adolfas Grušas:

Reikėtų pripažinti, kad Bažnyčios liturgijoje labai mažai laiko yra skirta atskleisti Kristaus Gimimo slėpinį. Tik prieš savaitę minėjome įvykį, kai Rytų išminčiai atėjo pasveikinti ką tik gimusio Jėzaus, o jau šiandien, skaitydami Evangeliją, susiduriame su suaugusiu Jėzumi, kuris kartu su visa minia atėjo pas Joną priimti krikštą.

Iš tiesų gaila, kad nėra skirta nė vieno sekmadienio tai visa apimančiai Nazareto tylai, trisdešimčiai Jėzaus gyvenimo metų, tarsi paskęstančių nežinioje ir pašventinančių mūsų mažų gyvenimų kasdienybę, kai šaukiamės Dievo, klausdami: „Viešpatie, kur esi?“, o Viešpats tuo metu darbuojasi dailidės dirbtuvėje…

Bažnyčia šį sekmadienį mums parodo kitą Jėzų: drauge su nusidėjėliais laukiantį atsivertimo krikšto. Tai pirmas Dievo meilės ženklas, parodantis, kad Dievas dalijasi su savo kūriniais visu kuo, o pirmiausia savo meile. Tuo ženklu mums yra mūsų krikštas.

„Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi,“- tokiais žodžiais, kuriuos evangelistas Morkus įdeda į dangaus Tėvo lūpas, atskleidžiamas Jėzaus asmuo ir Jo pasiuntinybė. Menamas tarpas tarp Kristaus apsireiškimo ir Jo krikšto iš tiesų yra tik teorinis: šiandien Kristus gimsta mumyse per krikštą, ir mums rodoma Dievo meilė yra pats tikriausias ženklas, pagal kurį galima atpažinti krikščionį, taip, kaip žvaigždė vedė pas Kristų išminčius.

Kaip rašo apaštalas Paulius, Kristuje ir mes esame tapę Dievo vaikais. Dievas myli taip pat ir mus, Jis gėrisi mumis.

Kalėdos yra nenutrūkstančių paslapčių grandinė. Mes mąstėme apie danguje esantį Dievą o išvydome Jį Betliejuje, svarstėme apie Dievo neprieinamumą ir dvasios pasaulį, o susidūrėme su žmogumi, tikėjomės susitikti su Dievu, kurio pagalbos galėtume prašyti, o pasirodė, kad tai Kūdikis, kuriam reikia mūsų globos, laukėme Dievo, kurį su pagarba priims valdantieji, tačiau Jį pripažino visuomenės atstumtieji, manėme, kad Dievas pasirodys aiškiai ir galingai, o atėjo silpnas kūdikis, kurį surasti reikėjo padėti daug pastangų, ir tai sugebėjo padaryti tik išminčiai.

Šį sekmadienį, aprašant Jėzaus krikštą, mums nuaidi dar viena stulbinanti tiesa: Dievas myli mus, nepaprastai myli. Ši žinia – tai tarsi paskutinis Kalėdų džiaugsmingas akordas.

Mes visi esame auklėjami taip, kad galėtume būti mylimi. Mums tėvai aiškina, kaip turėtume elgtis, kad užsitarnautume kitų žmonių meilę. Nuo mažens esame mokomi, kad turime būti gerais mokiniais, gerais vaikais, gerais sužadėtiniais, gerais sutuoktiniais, gerais tėvais, gerais specialistais, gerais kunigais, geromis vienuolėmis… pasaulis vertina žmones už jų pasiekimus. Drauge toks suvokimas kažkiek iškreipia mumyse esančią Dievo meilės sąvoką: mes tikime, kad Dievas mus myli, tačiau manome, kad tam reikia tam tikrų mūsų nuopelnų, ypatingų sąlygų…

Taip visas mūsų gyvenimas tampa įvertinimo ir pripažinimo elgetavimu. Jei koks nors žmogus to nepadaro, prieštarauja mums ar mus apkaltina, ne kartą jaučiamės pažeminti ir iš visų jėgų stengiamės įrodyti savo pranašumą, trokštame pripažinimo ir meilės.

Šiandien Bažnyčia mums aiškiai sako: Dievas myli mus, labai myli, dar tada, kai mes nieko nepadarėme. Dievas myli mus ne todėl, kad esame geri, bet mylėdamas mus padaro gerais. Dievas myli mus, nes mumyse mato savo meilės kūrinį, brangenybę, kuria galime tapti, kilnumą, kurį mums suteikia krikšto akimirką.

Šiandien mes susiduriame su visa krikščionybės esme: Dievas mane myli už tai, kad esu, ir atskleidžia mano būties gelmes.

Aš esu Dievo mylimas…