Požiūris į abortą JAV. Antropologiniai klausimai

Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupų užsakymu viešosios nuomonės tyrimų kampanija „Harris Interactive“ atliko apklausą apie amerikiečių požiūrį į abortą. Buvo apklaustas 2341 suaugęs asmuo iš visos šalies.

JAV vyskupų konferencijos sekretoriato už gyvybės gynimą vicedirektorius Deidre McQuade apklausos rezultatus pavadino „stebėtinais“. Už abortą be jokių apribojimų pasisakė tik 9 procentai apklaustųjų. Daugelis pasisakė už abortą tik su išlygomis: 38 procentai neprieštarautų abortui išprievartavimo ar pavojaus motinos gyvybei atveju. 33 procentai mano, jog abortui turi būti uždėtas laiko limitas. 88 procentai mano, jog aborto pageidaujantis asmuo turi būti informuotas apie galima pavojų fizinei ir psichinei sveikatai. 76 procentai mano, kad gydytojas negali būti priverstas daryti aborto prieš savo sąžinę.

Abortai Jungtinėse Valstijose buvo įteisinti 1973 metais, JAV Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus „Roe prieš Wade“ bylą. Tuosyk teismas nusprendė, jog „potenciali gyvybė“ dar teisių neturi ir nutarė, jog per pirmus tris nėštumo mėnesius valstybė visiškai negali riboti asmens laisvės pasirinkti aborto. Kitaip tariant, apsisprendimo laisvė turi pirmumą prieš užsimezgusią gyvybę. Todėl organizacijoms, pripažįstančioms šį principą, prigijo etiketė „Už pasirinkimą – Pro choice (ang. k.)“. Organizacijos, ginančios priešingą požiūrį – jog negimusiai žmogiškai būtybei turi būti pripažintos teisės ir jog sprendimas dėl jų egzistencijos nutraukimo nepatenka į individualios laisvės sferą – pasivadino „Už gyvybę – Pro life“. Negimusios žmogiškos būtybės statusas yra šių priešingų pozicijų susidūrimo centre.

Byloje „Roe prieš Wade“ pažymėta, jog iki šešto mėnesio abortą bus galima atlikti tinkamai pateisinus tokį žingsnį sveikatos būkle. Galima abortą atlikti ir per paskutiniuosius tris nėštumo mėnesius, jei to reikėtų moters gyvybės ir sveikatos išsaugojimui. Aborto pateisinimui „Roe prieš Wade“ buvo įvesta, bet neapibrėžta „sveikatos“ sąvoka. Tačiau kitoje panašioje byloje „Doe prieš Bolton“, kurią Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo tuo pat metu, pažymėta, jog „sveikata“ apima visus faktorius – psichinius, emocinius, psichologinius, šeimyninius ir amžiaus – kurie reikšmingi paciento gerovei“.

Organizacijų „Už gyvybę“ atstovai kritikuoja, jog toks platus apibrėžimas iš esmės leidžia daryti abortą net ir devintame nėštumo mėnesyje, kai tuo pat metu medikai praneša, jog su šiuolaikinėmis technologijomis ir žiniomis išsaugo prieš laiką gimusių, aštuonių, septynių ar net šešių mėnesių kūdikių gyvybes. Galima manyti, jog kūdikių išgyvenimo slenkstis ateityje ir toliau "žemės".

Kyla klausimas: jei prieš laiką gimęs, tarkime, septynių mėnesių kūdikis yra pripažįstamas „žmogumi“ su teisėmis, kodėl tos teisės neigiamos to paties amžiaus dar negimusiam vaikui? Kuo jie skirtingi? Ar gimimo įvykis gali būti esminiu kriterijumi, apibrėžiančiu jų skirtingumą ir, priklausomai nuo to, teisių pripažinimą? O gal tas skirtingumas yra tik teisinė abstrakcija? Kitaip tariant, ar kūdikio „tapimas visateisiu žmogumi“ po gimimo priklauso tik nuo susitarimo, įtvirtinto teisiškai, jį tokiu laikyti? Ar, priešingai, „buvimo žmogumi“ statusas yra viršesnis už juristų doktrinas ir politikų susitarimus?

Jei doktrinos ir susitarimai būtų už viską viršesni, kodėl turėtumėme baisėtis XX amžiaus totalitaristinėmis ideologijomis ir jas realizavusiais įstatymais? Ar ir šiandien kokios visuomenės nariai negalėtų susitarti ir teisiškai įtvirtinti, jog vienas iš jų, tarkime, baisus nusikaltėlis, nėra „žmogus“? Ar galėtumėme protestuoti, jei toks susitarimas būtų priimtas laisvai, gerbiant demokratines procedūras? Šioje perspektyvoje naudinga prisiminti garsaus prancūzų teisės istoriko ir filosofo Michel Villey pastabą, jog „prigimtinė teisė“, kuri dedukuoja tam tikras žmogų ginančias normas, kylančias tiesiog iš „esamų dalykų būklės“ ir nepriklausančias nuo politinės santvarkos ar susitarimų, gali apginti nuo juridinio pozityvizmo totalitarizmo, teisę ir teisingumą redukuojančio į įstatymų leidėjo valią. Kitaip tariant, prigimtinė teisė galėtų apginti žmogų nuo įstatymo leidėjų savivalės, nuo teisiškai nepriekaištingų, bet neteisingų susitarimų jo atžvilgiu. (rk)