Gazos ruože ekonomikos beveik nebėra

Kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, trečiadienį duotame interviu taip komentavo padėtį Gazos ruože, kuriame antrą savaitę vyksta Izraelio kariniai veiksmai, nukreipti prieš islamistinę Hamas organizaciją: „niekas nemato kito interesų, tik savo paties. Tačiau tokio egoizmo pasekmės yra neapykanta, skurdas ir neteisingumas. Kainą, kaip visada, moka bejėgė populiacija. Pažvelkime į Gazos ruožą – jis vis labiau panašėja į didelę koncentracijos stovyklą“.

Šie kardinolo žodžiai netrukus sulaukė reakcijos. Izraelio užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Igal Palmor aštriai pareiškė, jog „išsireiškimai, kurie rodos paimti tiesiai iš Hamas propagandos, ignoruojant nesuskaičiuojamus (Hamas) nusikaltimus ir prievartą, kuri nutraukė taikos procesą bei pavertė Gazos ruožą grupės teroristų milžinišku žmogišku skydu, nepadeda visuomenei priartėti prie tiesos ir taikos“.

Iš dalies galima suprasti tokį Izraelio pareiškimą dabartinėje įtemtoje situacijoje, bet, žinoma, jis yra toli nuo tiesos: kardinolas Martino tikrai nepateisina Hamas nusikaltimų. Tame pat trečiadienio interviu kardinolas Martino pridūrė, jog taikos susitarimui pasiekti „reikia abiejų pusių valios, mat abi yra kaltos“ ir jog tarptautinė bendruomenė turi padėti, jei konfliktuojančios pusės nebepajėgia kalbėtis. Deja, jau šį ketvirtadienį kardinolui Martino teko paneigti jam kabinamas „anti-izraelietiškas“ etiketes, ypač dėl padėties Gazos ruože sugretinimo su „koncentracijos stovykla“. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas pareiškė, jog jis anti-izralietiškų intencijų neturėjęs, tačiau paprasčiausiai kalbėjęs apie žmonių gyvenimo Gazos ruože sąlygas.

O šios sąlygos yra tikrai blogos. Gazos ruožas tikrai panašus į didelį lagerį. Jame, maždaug pusketvirto šimto kvadratinių kilometrų plote, gyvena apie pusantro milijono žmonių. Vienam kvadratiniam kilometrui tenka daugiau nei 4000 gyventojų. Palyginimui, nelabai didelis Jonavos rajonas Lietuvoje yra pustrečio karto didesnis už Gazos ruožą; didžiausiuose Lietuvos miestuose, Vilniuje ir Kaune, gyventojų skaičius viename kvadratiniame kilometre yra dukart mažesnis nei Gazos ruože. Daugiau negu pusė Gazos ruožo gyventojų yra jaunesni nei 18 metų.

Gazos ruože neegzistuoja ekonominė sistema, kuri pajėgtų aprūpinti gyventojus. Čia nėra išplėtotos pramonės ar žemės ūkio. Bandymai ir projektai kažką daryti greitai pasibaigia dėl korupcijos, dėl izoliacijos, dėl konflikto su Izraeliu ir pačių palestiniečių tarpusavio vaidų.

Pagal Harvardo universiteto Artimųjų Rytų studijų centro profesorės Sara Roy, dirbusios ir pačiame Gazos ruože, apžvalginio straipsnio duomenis, 2006 metais Gazos ruožo 79 procentai šeimų gyveno skurdo sąlygomis. 2006 metų duomenimis, Jungtinių Tautų agentūros maitino 830 000 asmenų, tai yra, 59 procentus visos tuometinės Gazos ruožo populiacijos. Milžinišką dalį Gazos ruožų įplaukų sudarė įvairi parama, kuri 2005 metais, Pasaulio Banko teigimu, siekė 1,3 milijardo dolerių. Kita įplaukų arterija buvo prekyba su Izraeliu ir tūkstančių palestiniečių darbas Izraelio teritorijoje. Tačiau nuo 2007 metų, kai Gazos ruožo kontrolė atiteko Hamas organizacijai, pasaulio parama buvo labai apribota, kaip ir prekyba su Izraeliu bei darbas jame. Politiniu požiūriu suprantama kodėl: nei paramą teikusios valstybės ir organizacijos, nei Izraelis nenorėjo, kad už jų pinigus teroristine organizacija pripažintas ir Izraelio sunaikinimo tikslą deklaravęs Hamas kurtų savo populiarumą. Bet po tokių sprendimų eilės prie labdaros pailgėjo dešimtimis tūkstančių. Šiandien bedarbystė Gazos ruože yra norma. Palyginimui, 1999 metais bedarbystė siekė apie 12 procentų, o skurdo sąlygomis gyveno apie 30 procentų šeimų. Tęsiantis dabartiniams susirėmimams padėtis kasdieną tik sunkėja.

Tėvas Manuel Musallam, vienintelis katalikų kunigas Gazos ruože, Šventosios Šeimos parapijos klebonas, vadovaujantis nedidelei bendruomenei krikščionių, kurių Gazos ruože yra vos keli tūkstančiai, šiomis dienomis iš pirmų lūpų pasakojo mėnraščiui „30 Giorni“: „Gaza jau kentėjo per daug. Mums trūksta maisto, vandens ir elektros. Leidžiame naktis bombarduojami. Pusantro milijono žmonių išgyvena tik dėl Jungtinių Tautų pagalbos. Kas negauna tos pagalbos, elgetauja. Tik policininkai, kariai ir keletas mokytojų gauna nedidelį atlyginimą. Bet ir tas kartais vėluoja po du tris mėnesius“. (rk)