Popiežiaus bendroji audiencija. Pauliaus mokymas apie tikrąjį Dievo garbinimą.

Po Kalėdų švenčių pertraukos, šį trečiadienį įvyko pirmoji šiais metais popiežiaus bendroji audiencija. Maldininkams sakytoje kalboje popiežius grįžo prie prieš šventes nutraukto katechezių ciklo, skirto apaštalui šv. Pauliui. Šįkart Benediktas XVI komentavo tris Laiško romiečiams ištraukas, kuriose Paulius pateikia mokymą apie krikščioniškąjį kultą. Pirmiausia popiežius atkreipė dėmesį į dar neseniai tarp teologų ir egzegetų vyravusią nuomonę, jog Paulius kultą supranta ne tiesiogine prasme, bet perkeltine, „sudvasinta“ prasme, jog Pauliaus mokyme esama tam tikros antikultinės tendencijos. Pasak popiežius, šitokias abejones pakankamai įtikinamai išsklaido Laiškas romiečiams, ypač jo trys fragmentai kalbantys apie Kristaus kryžiaus auka pradėtą naują Dievo garbinimą.

„Dievas jį (Kristų) paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą“ (Rm 3, 25),- sakoma pirmajame iš trijų popiežiaus komentuotų šv. Pauliaus laiško romiečiams fragmentų. Terminas „permaldavimo auka“ nurodo į Jeruzalės šventykloje vykdavusias apeigas. Atgailos ir susitaikinimo šventės Yom kippur dieną paaukoto gyvulio krauju buvo apšlakstomas sandoros skrynios dangtis. Aukos kraujas, simbolizuojantis žmonių nuodėmes, susiliesdamas su Dievo šventumu, nuplaudavo kaltes. Dievo gailestingumas tiesiog sugerdavo žmogaus kaltes ir prasidėdavo naujas gyvenimas.

Tačiau, pasak Pauliaus, šios apeigos tėra tik žmogaus troškimo susilaukti Dievo gailestingumo simbolis. Šventykloje išlietas aukos kraujas pats savaime nesuteikia žmonėms atleidimo. Nuodėmes gali atleisti tik realus žmogaus nuodėmingumo ir begalinės Dievo meilės susitikimas. Šis susitikimas įvyko Kristaus kryžiaus aukoje. Kristus prisiėmė visą žmogaus kaltę. Jame, jo asmenyje, susitiko žmogaus silpnumas ir Dievo gailestingumas. Ankstesnį simbolišką kultą, pakeitė realus kultas. Jei anksčiau šventykloje aukojama auka tik atstovavo ją aukojančiam žmogui, tai Kristus realiai save paaukojo.

Antrasis Pauliaus laiško romiečiams fragmentas: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rm 12,1). Čia, - sakė popiežius,- iš karto pastebime tam tikrą paradoksą. Paulius mini aukojimą, reikalaujantį aukos mirties, ir kartu kalba apie gyvybę. Aukojimą, tai yra veiksmą, kuris buvo suprantamas kaip kraujo praliejimas, Paulius pritaiko žmogaus gyvenimui. Tai ir yra tas „dvasinis Dievo garbinimas“, kuris kartais neteisingai aiškinamas kaip labiau simboliškas ir mažiau realus. Popiežius priminė ir prieš Paulių, jau Senajame Testamente neretai keltą klausimą – kas svarbiau pralietas aukos kraujas ar Dievo garbinimas gyvenimu? „Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. Argi aš valgau jaučių mėsą, ar geriu ožių kraują?“ (Ps 50, 12-13),- girdime sakant 50 psalmėje. Panašiai skamba ir 51 psalmės žodžiai: „Juk aukomis tu nesigėri, – jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum. Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“ (Ps 51, 18-19). Tad Paulius yra šitų svarstymų, tikrojo garbinimo troškimo paveldėtojas. Jau prieš Paulių žmonės suprato, kad aukojamų gyvulių kraujas yra tik pakaitalas. Tikras aukojimas tapo įmanomas tik Kristaus aukos dėka. Jis ne simboliškai, bet tikroviškai pasiima mūsų nuodėmes ir jas sunaikina Dievo meilės ugnimi. Bendrystėje su Kristumi, tikėjimu ir sakramentais, mes irgi tampame gyvąja auka, „dvasiniu Dievo garbinimu“.

Galiausiai prieš Laiško romiečiams pabaigą, Paulius rašo, jog jam pačiam buvo suteikta Dievo malonė „būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta“. (Rm 15, 15). Šituo Paulius sako, jog Kristaus Evangelijos skelbimas visoms tautoms yra „kunigiškas“ veiksmas. Evangelijos skelbėjas yra ne mažiau kunigas, už tuos, kurie aukodavo aukas. Čia taip pat aiškiai įžvelgiame dinamišką, misionierišką Dievo garbinimo tikslą. Kristaus auka yra visas tautas ir visą pasaulį vienijantis veiksnys. Bendrystėje su Kristumi, tobulu žmogumi, esančiu tobuloje vienybėje su Dievu, pasaulis tampa panašesniu į tokį, kokio mes jo trokštame, vis labiau tampa Dievo meilės atspindžiu,- kalbėjo popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams. (jm)