Saleziečių kongresas: žmogaus teisės kaip prevencinė sistema

Sausio 2-6 dienomis šv. kun. Jono Bosko Draugija, kurios nariai dažniausiai vadinami tiesiog „saleziečiais“, Romoje surengė tarptautinį kongresą apie „prevencinę sistemą ir žmogaus teises“. Joje dalyvauja per 300 saleziečių, kunigų ir pasauliečių.

Saleziečiai iš savo steigėjo šv. kunigo Jono Bosco (1815-1888) paveldėjo jaunuolių auklėjimo misiją, didžiausią dėmesį skiriant neturtingiesiems, turintiems mažiausiai galimybių. Jonas Boskas rinko gatvės vaikus, dažnai gyvenusius ant badavimo ribos, iš įkalinimo įstaigų paleistus paauglius, sugebėjo įveikti jų skepticizmą ir pašaipą, ginti jų gyvenimus ir suteikti jiems perspektyvą, taip pat dažnai priartindamas juos prie Dievo ir Bažnyčios. Panašiai ir šiandien saleziečiai, viena iš didesnių katalikiškų draugijų, turi daugybę namų, institucijų ir centrų visame pasaulyje, per pusantro šimto valstybių, kurie yra skirti jaunimui ir auklėjimui: tai mokyklos, ugdymo centrai ir pan. Juose lankosi milijonai vaikų.

Kodėl konferencija apie „žmogaus teises“? Anot konferencijos organizatorių, nuo pat savo atsiradimo XIX amžiaus viduryje šv. kunigo Jono Bosko Draugija, įvairios jos atšakos rūpinosi tuo, kas XX amžiuje bus pavadinta “žmogaus teisėmis“, „vaiko teisėmis“: teise į orų gyvenimą, į išsilavinimą ir kt. Todėl, atsiradus ir paplitus „žmogaus teisių“ kultūrai tiek juridinėje dimensijoje, tiek valstybių socialinėje politikoje, saleziečiams buvo visai natūralu įvardinti savo misiją kaip „žmogaus teisių plėtrą, realizavimą“, tuo pat metu išlaikant ir savo skiriamuosius bruožus: krikščionišką asmens suvokimą, per 150 metų sukauptą patirtį ir išvystytą ugdymo tradiciją.

Tačiau vargu ar reikia priminti, kad sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ugdymo sistemos ir tradicijos taip pat turi keistis, integruoti naujus elementus, teikti atsakymus į naujus iššūkius. Antai, XX amžiaus pirmoje pusėje, nacionalinių valstybių eroje, vienas iš pedagoginių sistemų deklaruojamų tikslų buvo „doro valstybės piliečio“ ugdymas. Žodis „globalizacija“ tuo metu būtų skambėjęs gana egzotiškai. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje ir ypač pabaigoje „globalizacijos“ terminas, nusakantis vis didėjantį įvairių pasaulio kraštų tarpusavio ryšį ir priklausomybę, tapo bendriniu žodžiu. Nacionalinės valstybės tebėra stiprios, tačiau regioninės ir tarptautinės organizacijos atlieka vis didesnį vaidmenį, vis lengviau kirsti valstybių sienas, dėl masinių migracijų keičiasi ištisų visuomenių sudėtis, maišosi kultūrinės tradicijos. Gana aišku, kad tokiame kontekste „doro valstybės piliečio“ ugdymo idealas turi būti reformuotas ir galbūt tapti „pasaulio piliečio“ ugdymu, diegiant sąmoningumą ir jautrumą problemoms, kurios peržengia vienos valstybės, vienos grupės, vienos visuomenės sienas.

Saleziečiai pritaria įdėjai, jog „pasaulio piliečio“ ugdymui žmogaus teisių kultūra yra sunkiai pakeičiama. Žmogaus teisių universalumas leidžia peržengti tradicines sienas, galbūt istorines nuoskaudas, išankstinius nusistatymus. Saleziečiai taip pat akcentuoja žmogaus teisių kultūros „ugdymą“, o ne „mokymą“. Mokymas, mokytojui tik kalbant, o mokiniui tik klausant, nėra pakankamas. Jei norime, kad žmogaus teisių kultūra tikrai kažką reikštų asmenų ir visuomenių santykiuose, reikia, kad ji taptų asmenų pasaulėžiūros ir vidinės kultūros dalimi. Asmenys turi būti ne tik informuoti, bet ir išugdyti.

Kodėl konferencijos pavadinimas taip pat užsimena apie „prevencinę sistemą“. Dažnai žmogaus teisių kultūra, ypač juridinėje plotmėje, naudojama jau įvykusiam blogiui įvardinti ir pasmerkti. Remdamiesi tarptautinėmis ar nacionalinėmis normomis konstatuojame, jog valstybė, jos politika pažeidžia „žmogaus teises“, kurios šiuo atveju atlieka „diagnostinį“, kriterijaus vaidmenį.

Tačiau palyginus menkai yra išplėtotos žmogaus teisių kultūros prevencinės galimybės. Kitaip tariant, jei žmogaus teisių kultūra būtų daugumos visuomenės narių ir politikų pasaulėžiūros dalimi, tai galbūt išvengtumėme daugelio „žmogaus teisių“ pažeidimų dėl šios priežasties: tie pažeidimai paprasčiausiai nebūtų padaryti, nes eitų prieš daugumos supratimą.

Anot konferencijos organizatorių, nepaisant kasdieninio „žmogaus teisių“ terminologijos naudojimo dienraščiuose, viešose diskusijose, daugeliui trūksta gilaus „žmogaus teisių“ supratimo. Nestinga pavyzdžių, kai „žmogaus teisės“ naudojamos tik kaip individualius ar grupinius interesus ginantis argumentas, tačiau „užmirštamos“ kai verčia ko nors atsisakyti kito naudai. O juk toks „žmogaus teisių“ naudojimas, pripažįstant jas tik sau, o ne kitiems, tampa tik dar viena dominavimo ideologija, radikaliai paneigianti žmogaus teisių idealiąją dimensiją.

Žmogaus teisių kultūrą galima skleisti per ugdymo programas mokyklose. Šiuo metu tai dar menkai daroma. Tai nestebina, žinant, kad net ir universitetų teisės fakultetuose „žmogaus teisės“ neretai neįtrauktos į privalomų disciplinų sąrašą, nors paskiri dėstytojai gali savanoriškai akcentuoti žmogaus teisių temą, pavyzdžiui, tarptautinės arba konstitucinės teisės kursuose. Žmogaus teisių kultūros plėtrai dar reiks daug reformų, resursų ir pastangų, konstatuoja saleziečiai. (rk)