Popiežiaus Benedikto XVI Kalėdų nakties šv. Mišių homilija

Gruodžio 24-osios vidurnaktį šv. Petro bazilikoje prasidėjo šv. Mišios, kuriomis buvo švęstas Jėzaus gimimas. Tai jau ketvirtosios šv. Kalėdų Mišios, kurioms vadovavo popiežius Benediktas XVI.

Kalėdų nakties šv. Mišių homilijoje popiežius kalbėjo apie Dievą, kuris pasilenkia prie žmogaus. Tai nepaprastas dalykas. Juk pirmoji žmogaus patirtis yra ta, kad Dievas yra begaliniai didelis, kad Visatos Kūrėjas yra be galo tolimas, kad atstumas tarp Jo ir žmogaus yra neišmatuojamas. Tačiau psalmė sako, jog „aukštai sėdintis“ Dievas pasilenkia pasižiūrėti į žemę. Ir mato mus, mato mane. Dievo žvilgsnis tuo pat metu yra ir veikimas. Jis keičia mus ir tai, kas aplink mus.

Tačiau tą Jėzaus gimimo naktį Betliejuje „Dievo pasilenkimas“ įgijo visiškai naują reikšmę, anksčiau neįsivaizduotą: Dievas pasilenkia link žmogaus pats tapdamas kūdikiu, tapdamas mažu ir reikalingu meilės, tapdamas priklausomu.

Evangelija pagal Luką pasakoja, jog Dievas praskleidė uždangą ir save parodė pirmiausia tiems asmenims, kurių padėtis visuomenėje buvo žema, nevertinama: piemenims, kurie Betliejaus apylinkėse saugojo gyvulius. Lukas pasakoja, jog šie piemenys budėjo. Atsimindami Jėzaus daug kartų išsakytus paraginimus “budėti“, galime manyti, jog ir piemenų atveju žodis „budėjimas“ reiškia daugiau, nei tiesiog nemiegojimą naktį, saugant gyvulius. Piemenys buvo budintys ta prasme, kad juose buvo gyvas Dievo ir Jo artumo jausmas. Todėl jų budinčios širdys galėjo priimti didelio džiaugsmo žinią: šią naktį gimė jūsų Išganytojas. Tik budinti širdis gali suteikti drąsos leistis į kelią tam, kad atrastum Dievą kūdikio pavidalu ėdžiose. Melskime Viešpatį, kad padėtų ir mums tapti budinčiais.

Šventasis Lukas pasakoja, jog piemenys buvo apsupti Dievo šlovės, šviesos debesies. Nutvieksti šios šviesos piemenys klausėsi angelų pašlovinimo giesmės: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“. Ir kas gali būti tie Dievo mylimi žmonės, jei ne tie mažieji, laukiantys, budintys, besiviliantys Dievo gerumo ir Jo ieškantys iš toli?

Bažnyčios Tėvų raštuose galima rasti stebinantį komentarą apie giesmę, kuria angelai šlovina Atpirkėją. Iki to laiko, anot Tėvų, angelai pažino Dievą visatos didybėje, kosmoso logikoje ir grožyje, kurie kyla iš Dievo ir Jį atspindi. Galima pasakyti, jog jie klausė nebylia kūrinijos giesmę ir ją pavertė dangaus muzika. Tačiau dabar atsitiko naujas dalykas, galbūt tiesiog juos sukrėtęs. Tas, apie kurį kalba visata; kuris viską laiko savo rankoje, įžengė į žmonijos istoriją. Dėl šio nesuvokiamo įvykio, naujo Dievo pasirodymo būdo, sužadinusio džiaugsmingą angelų sujudimą, ir gimė nauja angelų giesmė.

Viduramžių teologas Vilhelmas de S. Thierry kartą yra pasakęs: Dievas, pradedant nuo Adomo, matė, kad jo didybė žmoguje provokavo pasipriešinimą; kad žmogus jaučiasi ribojamas savo būtyje ir grasinamas savo laisvėje. Todėl Dievas pasirinko naują kelią. Tapo Kūdikiu. Tapo priklausomu ir silpnu, reikalingu mūsų meilės. Dabar, sako Kūdikiu tapęs Dievas, nebegalite manęs bijoti, dabar galite mane tik mylėti.

Šv. Kalėdų naktį mąstant apie Betliejaus Kūdikį, popiežius Benediktas XVI prašė prisiminti visus vaikus, kuriuose atsispindi dieviškasis kūdikis. Kiekvienas vaikas prašo mūsų meilės. Todėl atsiminkime apie tuos vaikus, kuriems buvo neduota tėvų meilė; gatvės vaikus, neturinčius šeimos židinio dovanos; apie vaikus, kurie išnaudojami kaip kareiviai ir prievartos instrumentai vietoj to, kad būtų susitaikymo ir taikos nešėjais; apie vaikus, kurie pornografijos industrijos ir visų kitų išnaudojimo formų lieka sužeisti iki pat sielos gelmių. Betliejaus Kūdikis tuo pat metu yra kvietimas mums, kad baigtųsi šių vaikų kančios; kad padarytume viską, kas įmanoma, jog Betliejaus šviesa paliestų žmonių širdis. Tik per širdžių atsivertimą, tik per pasikeitimą žmogaus gelmėje gali būti įveikta viso to blogio priežastis, gali būti nugalėta piktojo galia. Tik pasikeitus žmonėms, pasikeis pasaulis. O kad žmonės pasikeistų, reikia Dievo šviesos, kuri tokiu nelauktu būdu apšvietė mūsų naktį.

Kalbėdami apie Betliejaus Kūdikį, atsiminkime ir apie patį Betliejų, - sakė Šventasis Tėvas. – Melskimės, kad ten būtų sukurta taika, kad nutrūktų prievarta ir neapykanta, kad atsivėrusios širdys atvertų ir sienas. (rk)