Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet
pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių
ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti
išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tai išgirdę, jie baisiai įniršo
ir ėmė ant jo griežti dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų
ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį
dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo
ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai
pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. Taip jie mušė akmenimis
Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 6, 8-10; 7,
54-59)
VIEŠPATIES BŪSTAS
Kasmet aštuonias dienas paeiliui
sveikiname vieni kitus, linkėdami linksmų Kalėdų. Šis sveikinimas kviečia mus leisti
savo širdyse gimti Vaikeliui Jėzui, drauge tapdamas ir tam tikra provokacija, kvietimu
atsiversti. Taip, Dievas ateina, jau yra atėjęs, tik kas Jį priims?
Kalėdos
– tai atėjusio Dievo ir pabėgusio žmogaus drama, kalbanti apie žmogui kylančius sunkumus
atsiverti Dievo malonei ir priimti Dievo buvimą. Žinau, tokie žodžiai griauna švelnius
jausmus, kviečiančius mąstyti apie piemenėlius, atėjusius pasveikinti gimusį Jėzų,
tačiau be šio apmąstymo Kalėdos kažkiek atrodys netikros.
Tarsi norint dar
labiau pabrėžti tą dramatišką įtampą, šiandien Bažnyčia švenčia pirmojo kankinio šventojo
Stepono šventę. Vakar kalbėjome apie Kristaus gimimą, šiandien prisimename vieno iš
pirmųjų Mokytojo liudytojų tikrąjį gimimą. Šis kontrastas, perėjimas nuo džiūgaujančio
tono prie pasakojimo apie neapykantą tikėjimui, o tai reiškia, Betliejaus Kūdikiui,
kurio gimimą švenčiame, yra išganingas, nes mus pastato tikrovės akivaizdoje. Priimti
Dievo buvimą pasaulyje nėra lengva, ir ne kartą tokio buvimo išpažinimas gali sukelti
netgi pasipriešinimą.
Bažnyčios liturgija atliepia šiai tikrovei ir leidžia
pasireikšti visokiai žmogiškai nuotaikai, nenusirisdama į elementarų jausmingumą.
Švęsti Jėzaus gimimą, reiškia: priimti ne tik džiaugsmą, bet taip pat ir skausmą.
Jėzaus gyvenimo istorija, jos džiaugsmas ir kančia atkartojama taip pat ir Bažnyčios
istorijoje, Jėzaus mokinių ir tikėjimo liudytojų gyvenime.
Šventasis Steponas
yra pirmasis sąmoningai išgyventos krikščionybės pavyzdys. Jis tapo pirmąja Sekminių
ugnies, atnešusios Dievo Dvasią į pasaulį, žmogiška liepsna. Apaštalų Darbų knygoje
skaitome: „Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų“.
Galime tik įsivaizduoti, kaip veikė meilė, kurią apaštalai savo rankų uždėjimu perdavė
pirmiesiems septyniems diakonams, kaip aiškiai ir su kokiu įsitikinimu jie skelbė
Jėzų, apsigyvenusį jų sielose… Stepono priešininkai „negalėjo atsispirti išminčiai
ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“, tad jiems neliko nieko kito, kaip tik ją
užgniaužti jėga.
Stepono kankinystė atspindi ir paties Jėzaus paveikslą: jis
atiduoda save į Tėvo rankas ir atleidžia savo žudikams. Jėzaus likimas visuomet atsispindi
jo mokinių ir visos Bažnyčios gyvenime.
Jei krikščionybė būtų vien žodžiai,
skelbimas, apmąstymai, su ja būtų galima diskutuoti, prieštarauti, rašyti ilgus kritinius
straipsnius ir knygas. Jei krikščionybė būtų tik moralinis mokymas, būtų įmanoma rasti
kitokių būdų jai pasipriešinti, tačiau kadangi ji yra pats Kristus, gyvenantis savo
sekėjų širdyse, vienintelis pasipriešinimo būdas yra jos sunaikinimas. Taip mąsto
visi krikščionybės priešai, ir kaip tik todėl Kristus buvo nukryžiuotas ir todėl krikščionybė
persekiojama visuose tuose, kurie seka Viešpaties keliais.
Matome, kaip žiauriai
persekiojami krikščionys daugelyje Azijos ir Afrikos šalių. Vakarų šalyse stengiamasi
apriboti Bažnyčios veiklą vien tik sąžinės sritimi, drauge įvairiausiai ją išjuokiant.
Paradoksalu, tačiau pasaulis nesupranta, jog tokiu būdu jis prieštarauja Meilei, kurią
atnešė Betliejaus Kūdikis.
Vidinė giedra, su kuria šventasis Steponas ir kiti
kankiniai pakėlė kančią dėl tikėjimo, turėtų paskatinti ir mus nuoširdžiai jį liudyti.
Gal mes būsime tie, kurie priims Viešpatį į savo širdį? (Mons. Adolfas Grušas)