II Kalėdų diena – pirmasis kankinys šv. Steponas

Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu.  Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 6, 8-10; 7, 54-59)

VIEŠPATIES BŪSTAS

Kasmet aštuonias dienas paeiliui sveikiname vieni kitus, linkėdami linksmų Kalėdų. Šis sveikinimas kviečia mus leisti savo širdyse gimti Vaikeliui Jėzui, drauge tapdamas ir tam tikra provokacija, kvietimu atsiversti. Taip, Dievas ateina, jau yra atėjęs, tik kas Jį priims?

Kalėdos – tai atėjusio Dievo ir pabėgusio žmogaus drama, kalbanti apie žmogui kylančius sunkumus atsiverti Dievo malonei ir priimti Dievo buvimą. Žinau, tokie žodžiai griauna švelnius jausmus, kviečiančius mąstyti apie piemenėlius, atėjusius pasveikinti gimusį Jėzų, tačiau be šio apmąstymo Kalėdos kažkiek atrodys netikros.

Tarsi norint dar labiau pabrėžti tą dramatišką įtampą, šiandien Bažnyčia švenčia pirmojo kankinio šventojo Stepono šventę. Vakar kalbėjome apie Kristaus gimimą, šiandien prisimename vieno iš pirmųjų Mokytojo liudytojų tikrąjį gimimą. Šis kontrastas, perėjimas nuo džiūgaujančio tono prie pasakojimo apie neapykantą tikėjimui, o tai reiškia, Betliejaus Kūdikiui, kurio gimimą švenčiame, yra išganingas, nes mus pastato tikrovės akivaizdoje. Priimti Dievo buvimą pasaulyje nėra lengva, ir ne kartą tokio buvimo išpažinimas gali sukelti netgi pasipriešinimą.

Bažnyčios liturgija atliepia šiai tikrovei ir leidžia pasireikšti visokiai žmogiškai nuotaikai, nenusirisdama į elementarų jausmingumą. Švęsti Jėzaus gimimą, reiškia: priimti ne tik džiaugsmą, bet taip pat ir skausmą. Jėzaus gyvenimo istorija, jos džiaugsmas ir kančia atkartojama taip pat ir Bažnyčios istorijoje, Jėzaus mokinių ir tikėjimo liudytojų gyvenime.

Šventasis Steponas yra pirmasis sąmoningai išgyventos krikščionybės pavyzdys. Jis tapo pirmąja Sekminių ugnies, atnešusios Dievo Dvasią į pasaulį, žmogiška liepsna. Apaštalų Darbų knygoje skaitome: „Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų“. Galime tik įsivaizduoti, kaip veikė meilė, kurią apaštalai savo rankų uždėjimu perdavė pirmiesiems septyniems diakonams, kaip aiškiai ir su kokiu įsitikinimu jie skelbė Jėzų, apsigyvenusį jų sielose… Stepono priešininkai „negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“, tad jiems neliko nieko kito, kaip tik ją užgniaužti jėga.

Stepono kankinystė atspindi ir paties Jėzaus paveikslą: jis atiduoda save į Tėvo rankas ir atleidžia savo žudikams. Jėzaus likimas visuomet atsispindi jo mokinių ir visos Bažnyčios gyvenime.

Jei krikščionybė būtų vien žodžiai, skelbimas, apmąstymai, su ja būtų galima diskutuoti, prieštarauti, rašyti ilgus kritinius straipsnius ir knygas. Jei krikščionybė būtų tik moralinis mokymas, būtų įmanoma rasti kitokių būdų jai pasipriešinti, tačiau kadangi ji yra pats Kristus, gyvenantis savo sekėjų širdyse, vienintelis pasipriešinimo būdas yra jos sunaikinimas. Taip mąsto visi krikščionybės priešai, ir kaip tik todėl Kristus buvo nukryžiuotas ir todėl krikščionybė persekiojama visuose tuose, kurie seka Viešpaties keliais.

Matome, kaip žiauriai persekiojami krikščionys daugelyje Azijos ir Afrikos šalių. Vakarų šalyse stengiamasi apriboti Bažnyčios veiklą vien tik sąžinės sritimi, drauge įvairiausiai ją išjuokiant. Paradoksalu, tačiau pasaulis nesupranta, jog tokiu būdu jis prieštarauja Meilei, kurią atnešė Betliejaus Kūdikis.

Vidinė giedra, su kuria šventasis Steponas ir kiti kankiniai pakėlė kančią dėl tikėjimo, turėtų paskatinti ir mus nuoširdžiai jį liudyti. Gal mes būsime tie, kurie priims Viešpatį į savo širdį? (Mons. Adolfas Grušas)