Viešpaties gimimas, Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)

PASIRINKTOJI VIETA, Mons. Adolfas Grušas

Kalbėdami apie Jėzaus gimimą, kaip atsaką į žmonijos lūkesčius, galėtume teigti, jog jis buvo visiškai ne toks, kokio tikėjosi žydų tauta. Ji Mesiją įsivaizdavo didingą, nugalintį visus tautos priešus, užtikrinantį laimingą ir sotų gyvenimą.

Jie turėjo gerokai įkyrėti Dievui, kuris, pavargęs nuo to, kad yra nesuprastas ir išnaudojamas, kad Jo valią žmonės mėgina išsiaiškinti tik sau naudinga linkme, kad Jo vardu naudojamasi, norint pateisinti kiekvieną grobikišką karą, nuliūdęs, kad yra kaltinamas už prasikaltimus, kurių nepadarė, nutarė pats tapti žmogumi, pasidalyti su mumis mūsų žmogyste ir per žmogų papasakoti apie save.

Tai labai paprasta ir, sakyčiau, nesuprantama: Dievas tampa žmogumi, tarsi išsižadėdamas savo dieviškumo. Jis pamiršta savo visagalybę, kad patirtų visą žmogaus patiriamą skausmą, jo trapumą ir pasimetimą…

O kad niekas negalėtų Dievo kaltinti, kad žmogumi Jis tapo ypatingu, išskirtiniu būdu, Jis pasirinko patį vargingiausią būdą, labiausiai apgailėtinu istorijos tarpsniu, pasitikėdamas dviejų geros širdies žmonių iš provincijos nepatyrimu, kaip tremtinys, priverstas gimti nepažįstamoje ir svetimoje vietoje, nes okupantams vadovaujantis imperatorius sumanė pademonstruoti savo visagalybę.

Dievo Žodis, Švenčiausiosios Trejybės asmuo… Jį visi vadins Jėzumi, Juozapo, dailidės iš Nazareto, sūnumi…

Šaltą naktį Betliejuje, toje vietoje, kur gimė Dovydas, praeityje galingas Judėjos karalius, pašiūrėje, kuria, kaip priebėga, naudojosi piemenys, to meto vieni iš labiausiai niekinamų ir menkai apmokamų darbininkų, į pasaulio istoriją įėjo Dievas. Visagalį, kurio nepajėgia apimti visas pasaulis, švelniai priglaudė jaunos mergaitės rankos. Atėjo laikas, dangus atidavė Teisųjį žmonėms.

Tai Dievas, krikščionių Dievas, tikrasis Dievas. Jis nėra menkas ir paklusnus mūsų norų vykdytojas, ne grūmojantis ir baisus, kurį įžvelgiame savo baimėje. Dievas yra kūdikis, užsimerkęs ir pašiurpęs, kurį Marija spaudžia prie savęs, besistengdama apginti Jį nuo nakties šalčio, naujagimis, ieškantis motinos krūtinės, mielas ir silpnas kūdikis…

Ko gero, mums sunkoka tai suvokti ir priimti…

Mes norime galingo Dievo, išklausančio mūsų maldas, įvykdančio mūsų prašymus, o susiduriame su Dievu, kuriam reikia mūsų pagalbos.

Norime ryžtingo Dievo, nusiteikusio pakeisti istorijos eigą, nubausti bloguosius, tuo tarpu regime, kad blogieji yra pasirengę nužudyti Jį patį.

Paprasčiausiai, Dievas yra kitoks, negu mes Jį galime įsivaizduoti…

Jei Dievas panorėjo šitaip ateiti į pasaulį, tai reiškia, kad jis myli žmones taip, jog netgi pats sutinka tapti žmogumi. Tai žinia mums apie tai, jog būti žmogumi yra gera, taip gera, kad pats Dievas panoro būti vienu iš mūsų.

Mūsų pasaulis yra gražus. Gražios yra pavasario spalvos, paukščių skrydis, akinanti vasaros dienos šviesa, sniego kvapas, ant stalo sudėti su meile paruošti valgiai, užuodžiamas ką tik supjautų medžių kvapas, nuoširdi draugo šypsena, po darbo grįžusio pavargusio tėvo glaudžiančios rankos…

Tai vieta, kurioje gyvena ir kurią savo buvimu perkeičia Dievas.

Jei Dievas yra toks, tai reiškia, jog Jis yra prieinamas ir malonus, švelnus ir gailestingas. Tai reiškia, kad bet koks mėginimas įsivaizduoti Dievą, kuris yra toli nuo žmonių, kuriam pakanka vien savęs, yra neprotingas ir pagoniškas, nes Dievas myli dar tada, kai mes jo nepamilome. Jis nesprendžia mūsų smulkių problemų, bet dalijasi jomis ir kviečia mus kitaip žvelgti į pasaulį, gyvenimą ir save.

Jei Dievas yra toks, tai reiškia, kad jam reikia mūsų, kaip kad reikėjo tėvo ir motinos tą šaltą naktį Betliejuje…

Jei žmonių trapumas yra ta vieta, kurioje Dievas nori gyventi, tai reiškia, jog šiandien yra visų mūsų šventė, nes Dievas gyvena mumyse.