„Persekiojimų ir krikščioniško gyvenimo kronikos“

Tokia išsamaus interviu su kardinolu Emanueliu III Delly, Irako chaldėjų patriarchu, antraštė itališkame mėnraštyje „30 Giorni“, kurio gruodžio mėnesio numeryje interviu yra publikuotas.

Emanuelis III Delly buvo išrinktas Chaldėjų patriarchu 2003 metais ir jo pagrindinė rezidencija yra Irako sostinėje Bagdade. Tačiau jam tenka nemažai keliauti lankant chaldėjų diasporos bendruomenes. 2007 metais patriarchas popiežiaus Benedikto XVI buvo pakeltas kardinolu.

Irako chaldėjų Bažnyčia yra viena iš vadinamųjų rytų Bažnyčių, tokių kaip sirų ortodoksų arba Rytų asirų. Šių bendruomenių ištakos siekia IV-V amžius. Chaldėjų Bažnyčia kaip atskiras vienetas atsirado XVI amžiaus viduryje, kai kuriems rytų vyskupams nusprendus susijungti su katalikų Bažnyčia. Tad chaldėjai yra katalikai. Akivaizdžiausiais skirtumas mūsų akimis yra tas, kad jie vietoj mums gerai pažįstamos lotynų apeigų liturgijos naudoja savitą liturginę tradiciją.

Prieš 2003 metais prasidėjusį karą, Irake gyveno per 650 000 chaldėjų ir tai buvo skaitlingiausia krikščioniška bendruomenė šiame krašte, kuris yra, kaip minėta, kelių labai senų Bažnyčių tėvynė ir kelių jaunesnių bendruomenių namai. Šiuo metu chaldėjų yra likę daugiausia 250-300 tūkstančių.

Interviu Emanuelis III Delly pasakojo apie skaudžią karo kasdienybę. Anot jo, jau keletą metų nėra nė vienos dienos, kada jis neišgirstų blogos žinios iš Irako, turėdamas galvoje ne tik krikščionims, tačiau bet kokiam irakiečiui nutikusį blogį.

Ne taip seniai pasaulio žiniasklaidoje buvo rašyta apie Mosulo krikščionių kryptingas žudynes. Tačiau, anot patriarcho, paties Irako kontekste šis atvejis nebuvo labai jau išskirtinis. Kitu laiku, kitose vietose tai jau buvo įvykę, tik šį kartą pasaulio žiniasklaida atkreipė kiek didesnį dėmesį.

Iš kur sklinda visas tas blogis? Anot Emanuelio III Delly, jis nekaltina nė musulmonų, nė krikščionių. Kalti greičiau tie, kuriems tikėjimas yra nauda ir pinigai. Daug irakiečių mano, kad kalti yra svetimšaliai, tačiau net jei tai tiesa, kas jiems parodo kuris gyventojas dar kažką turi ir kurį galima apiplėšti? Tai turi būti vietinis žmogus...

Sunku kalbėti apie Irako ateitį, apie tai, kokia turėtų būti teisinga politika, tačiau krikščionims reikia laikytis tos politikos, kuri pagrįsta jų tikėjimu: meilės, susitaikymo ir atleidimo politikos. Tai yra kelias į taikų šalies žmonių sugyvenimą. Krikščionys turėtų būti pirmiausia ištikimi Viešpačiui, o paskui savo broliams, nors ir skirtingų tikėjimų.

Kardinolas kalbėjo neremiąs jokios politinės partijos ir nelabai tikįs krikščioniškos partijos sėkme, jei tokia būtų sukurta. Anot jo, jis tiesiog siekia bendro Irako gėrio, kalbėdamasis su visais. Tai duoda vaisių: jam atviros beveik visos durys, daugelis jį gerbia ir kalbasi būtent dėl to, kad žino, jog jis negina vienos siauros politinės grupės interesų.

Iš vienos pusės supratingai, iš kitos pusės liūdnai patriarchas kalbėjo apie irakiečių krikščionių pasitraukimą į kitus kraštus, emigraciją. Žmonės bėga nuo blogio, nuo pavojaus visko netekti, taip pat savo ir artimųjų gyvybės. Tai labai suprantama. Kai kurie svetur gyvena jau ne vienerius metas ir kiti kraštai po truputį tampa jų tėvyne. Atgal grįžti jie bijo, jie beveik nieko nebeturi Irake: namų, darbo, bičiulių. Tačiau, sakė mėnraščio žurnalistui Emanuelis III Delly, jis labai norėtų, kad krikščionys chaldėjai vieną dieną grįžtų į Iraką, kad Rytuose, kurios Viešpats taip mylėjo, būtų krikščionys, kad jie neišnyktų. Galų gale, juk krikščionys Irake gyveno dar gerokai prieš atsirandant islamui.

Tačiau nereikia prievartos prieš krikščionis tapatinti su valdžia, kurioje šiuo metu dominuoja musulmonai šiitai. Anot patriarcho, iš valdžios jis yra gavęs daug paramos ir užtarimo. Taip pat labai konkrečios pagalbos apsiginant prieš tikrai agresyvias grupes. Kita vertus, reikia diskutuoti dėl Irako politinės santvarkos. Antai, konstitucijos tekstas nepakankamai garantuoja religijos laisvę. (rk)