Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos liudininkas: krikščionybės vaidmuo deklaracijoje labai didelis

Stèphane Hessel yra vienas iš paskutinių gyvų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos redagavimo darbų liudininkų. 1917 Berlyne gimęs, bet nuo pat vaikystės Prancūzijoje apsigyvenęs ir šios šalies piliečiu bei diplomatu tapęs vyras šiuo metu yra 91 metų amžiaus.

Šiais metais, Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) paskelbtais Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos metais, paminint Deklaracijos 60-ies metų sukaktį nuo 1948 metų, kada ji buvo pasirašyta, Stèphane Hessel neliko užmirštas ir daugybėje interviu dalijosi atsiminimais apie Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrimo darbus.

Stèphane Hessel pasakojo, jog II Pasaulinio karo pabaigoje įsidarbino Prancūzijos diplomatinėje tarnyboje ir 1946 metais atvyko į Niujorką, pradėdamas dirbti ką tik įsteigtoje Jungtinių Tautų Organizacijoje. Nors jis pats tiesiogiai nepriklausė Deklaracijos redagavimo grupei, tačiau tris metus, nuo 1946 iki 1948-ųjų sekė redagavimo darbus, dalyvavo posėdžiuose ir diskusijose, palaikė nuolatinius kontaktus su tokiais žinomais redagavimo grupės nariais kaip René Cassin ir Eleonora Rossevelt. „Buvau išskirtinio periodo liudininkas“, sakė jis.

Viename gruodžio mėnesio interviu Krikščionių už kankinimų panaikinimą organizacijai (ACAT) Stèphane Hessel pasakojo apie krikščioniškos pasaulėžiūros įtaką Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Diplomatas, kuris apie save anksčiau yra sakęs, jog nesitapatina su kuria viena krikščioniška konfesija, interviu teigė, jog Deklaracijos redagavimo metu buvo konstatuota, kad universaliausiai galiojantis žmogaus orumo apibrėžimas yra krikščioniškoje žinioje. Žinoma, Deklaracijoje nebuvo galima krikščionybei skirti išskirtinės vietos, tačiau krikščioniškos pasaulėžiūros įtakai jai labai didelė. Tai liudija paties žodžio „orumas“ įdėjimas į Deklaracijos širdį. Todėl krikščioniui Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kalba, žodžiai yra labai artimi, labai suprantami. Žinoma, krikščionybė nėra vienintelis faktorius. Deklaracijoje rasime sąvokų, paimtų iš tokių Vakarų istorijai svarbių dokumentų, kaip 1789 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje ar 1776-ųjų Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracija.

Tačiau, anot diplomato, jis nemano, kad tai sumenkina 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos universalumą ir nesutinka su tais, kurie teigia, jog Deklaracija yra „vakarietiška“ ir Vakarų primesta likusiam pasauliui.

Diskusijos dėl Deklaracijos teksto, anot Stèphane Hessel, buvusios kartais lengvos, kartais sunkios, tačiau labai atviros. Redagavimo darbuose dalyvavo daug įvairių valstybių, daugelio kultūrų atstovai: ne tik iš Europos, bet ir iš Indijos, Kinijos, Libano, Čilės, Egipto ir t.t. Deklaracijos tekstas buvo labai apgalvotas ir pritaikytas visiems, trumpas ir aiškus. Todėl 1948 metais savo parašais jį galėjo patvirtinti iš karto 48 valstybės, nė viena neprieštaravo ir 8 susilaikė. Nors pastarosios vardijo įvairius pretekstus, kuriais pateisino savo nepasirašymą, tačiau tikrasis motyvas, ko gero, buvo toms valstybėms vadovavusių diktatoriškų režimų troškimas nesikeisti ir išlaikyti valdžią, o ne Deklaracijos teksto ribotumas.

Galbūt šiandien Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tekstas jau yra šiek tiek pasenęs. Bet ne ta prasme, kad kažkas joje nebereikalinga ir išbrauktina. Greičiau reikia kažką pridėti. Pasak Stèphane Hessel, jei Deklaracija būtų rašoma šiandien, joje galėtų atsirasti straipsniai apie aplinką ir ekologiją, apie ekonomiką, kuri turėtų tarnauti žmogaus teisėms ir analogiškai apie mokslą, kuris be etinių kriterijų gali tapti dideliu pavojumi. (rk)