2008-12-13 12:59:35

Trečiasis Advento sekmadienis (Gaudete)


Buvo Dievo siųstas žmogus,

vardu Jonas.

Jis atėjo kaip liudytojas,

kad paliudytų šviesą

ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa,

bet turėjo liudyti apie šviesą. 

Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė:

Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!,

kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.

Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)



DIEVO ŠYPSENA, Mons. Adolfas Grušas: RealAudioMP3



Yra žmonių, kurie labai rūpestingai atlieka jiems pavestas pareigas, yra dėmesingi, neatsisako jokių įpareigojimų, tačiau viską atlieka su tokia rimta veido išraiška, be jokios šilumos ir šypsenos, kad netgi tas tobulai atliktas darbas nedžiugina ir dažnai neatneša laukiamų vaisių.

Sakyčiau, kad tokių, gyvenimu nepatenkintų žmonių, yra vis daugiau ir daugiau. Jeigu pasiteirautume, kodėl jie taip vengia šypsenos, tikriausiai sulauktume tokio atsakymo: „Ar jūs manote, kad tikrai yra daug priežasčių šypsotis, gyvenant šiame pasileidusiame ir sugedusiame pasaulyje?“

Sunku tam, kuris save laiko tobulybės įsikūnijimu, tapti šviesa tamsybėse…

Vis tiktai, manyčiau, kad tokie žmonės ne visiškai gerai suvokė tai, ką šį sekmadienį skelbia Bažnyčios liturgija.

Antrame šios dienos Mišių skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus žodžius Tesalonikų krikščionims: Visuomet džiaukitės! Nemanyčiau, jog tuometinių Tesalonikų bažnyčia būtų turėjusi geresnes ir džiugesnes gyvenimo sąlygas, negu mes šiandien.

Esu įsitikinęs, kad yra daug priežasčių ir šiomis dienomis liudyti džiaugsmą. Tiesa, mūsų akys atviros viskam, kas dedasi aplinkui, ir pro jas nepraslysta apgailėtini šių dienų gyvenimo reiškiniai. Mūsų ausys atviros tam, ką girdime, ir ne vienas pasisakymas ar spektaklis užgauna klausą ir žeidžia širdį. Nesame abejingi pasaulyje esančiam blogiui, įgaunančiam vis žiauresnes ir labiau iškrypusias formas, ir nenusigręžiame nuo kančios, kurią kasdien patiria tiek daug žmonių, mėginame padėti ištiktiems įvairiausių tragedijų, prievartos bei neteisybės…

Vis tiktai yra bent jau viena priežastis džiaugtis, ir ta priežastis yra pati svarbiausia: Viešpats mūsų dar nepaliko. Iki šiol Jis dar nepavargo nuo mūsų. Jis nepasibjaurėjo mūsų nedorybėmis, bet priešingai, iškildamas virš viso žmonijos menkumo, skelbia džiugią žinią visiems žemės nelaimėliams, kad, kaip sako pranašas Izaijas pirmajame Mišių skaitinyje, širdingai džiaugtumės Viešpačiu.

Viešpaties gailestingumo metai nesibaigia niekada. Kiekvieni metai yra gailestingumo metai, ir kiekviena diena yra gailestingumo diena.

Jau vien tai gali būti priežastimi džiaugtis…

Evangelijos ištraukoje klausydamasis pakartotinių Jono Krikštytojo tvirtinimų: Aš nesu Mesijas, pamaniau, kad labai daug tikinčių ir tikėjimą praktikuojančių žmonių nemoka džiaugtis, nes nesugeba sau pritaikyti tų Jono Krikštytojo žodžių: Aš nesu mesijas.

Pernelyg dažnai mes savo laikome žmonijos gelbėtojais, pamiršdami, jog šias pareigas sau jau prisiėmė Viešpats Jėzus, turintis tam kur kas veiksmingesnių priemonių, negu mes, pavyzdžiui, kryžių…

Iš tiesų tie nuolat susirūpinę, niūrūs, įtarūs, savo dorybėmis patenkinti krikščionys pernelyg daug svarbos skiria tam, ką daro jie patys, nors tos pastangos dažniau nuvilia, nei kelia pasitenkinimą. Jie nepakankamai skiria dėmesio Dievo veikimui, kuris pasaulyje dažnai nėra akivaizdus, ir mato vien tiktai blogio jėgų griaunančią įtaką.

Jeigu mes bent pagalvotume, jog malonė ne vien tik priešinasi Piktojo veikimui, bet visuomet blogį nugali, kad meilė visuomet yra stipresnė už neapykantą, kad gėrio skleidžiamas aromatas visuomet atgaivina labiausiai užnuodytą orą, galbūt tada mūsų laidotuvine nuotaika užkrėstuose veiduose pražystų bent jau nedrąsi šypsena.

Jau nebetoli Kalėdos. Visi drauge eisime pagarbinti Kūdikį, atnešantį mums džiugią žinią. Jis žino, kokie žmonės gyvena pasaulyje, žino jų silpnumą ir menkumą tačiau ateina pas juos su šypsena. Apaštalas Paulius laiške Titui apie tai rašo: Pasirodė Dievo malonė, o tai reiškia, kad su Kristumi pasirodė Dievo palankumas, džiaugsmas, Jo gerumas. Jėzaus gimimas – tai Dievo šypsena, gydanti mūsų menkumą ir mūsų sielos žaizdas.

Todėl mes ir esame kviečiami džiaugtis…








All the contents on this site are copyrighted ©.