Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės
atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas.
Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“
Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada
jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė?
Ką sakai apie save?“ Jis tarė:
„Aš – tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite
Viešpačiui kelią!,
kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas“.
Atsiųstieji
buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas,
nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų
stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti
kurpių dirželio“.
Tai atsitiko Betanijoje,
anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)
DIEVO ŠYPSENA,
Mons. Adolfas Grušas:
Yra
žmonių, kurie labai rūpestingai atlieka jiems pavestas pareigas, yra dėmesingi, neatsisako
jokių įpareigojimų, tačiau viską atlieka su tokia rimta veido išraiška, be jokios
šilumos ir šypsenos, kad netgi tas tobulai atliktas darbas nedžiugina ir dažnai neatneša
laukiamų vaisių.
Sakyčiau, kad tokių, gyvenimu nepatenkintų žmonių, yra vis
daugiau ir daugiau. Jeigu pasiteirautume, kodėl jie taip vengia šypsenos, tikriausiai
sulauktume tokio atsakymo: „Ar jūs manote, kad tikrai yra daug priežasčių šypsotis,
gyvenant šiame pasileidusiame ir sugedusiame pasaulyje?“
Sunku tam, kuris save
laiko tobulybės įsikūnijimu, tapti šviesa tamsybėse…
Vis tiktai, manyčiau,
kad tokie žmonės ne visiškai gerai suvokė tai, ką šį sekmadienį skelbia Bažnyčios
liturgija.
Antrame šios dienos Mišių skaitinyje skaitome apaštalo Pauliaus
žodžius Tesalonikų krikščionims: Visuomet džiaukitės! Nemanyčiau, jog tuometinių Tesalonikų
bažnyčia būtų turėjusi geresnes ir džiugesnes gyvenimo sąlygas, negu mes šiandien.
Esu
įsitikinęs, kad yra daug priežasčių ir šiomis dienomis liudyti džiaugsmą. Tiesa, mūsų
akys atviros viskam, kas dedasi aplinkui, ir pro jas nepraslysta apgailėtini šių dienų
gyvenimo reiškiniai. Mūsų ausys atviros tam, ką girdime, ir ne vienas pasisakymas
ar spektaklis užgauna klausą ir žeidžia širdį. Nesame abejingi pasaulyje esančiam
blogiui, įgaunančiam vis žiauresnes ir labiau iškrypusias formas, ir nenusigręžiame
nuo kančios, kurią kasdien patiria tiek daug žmonių, mėginame padėti ištiktiems įvairiausių
tragedijų, prievartos bei neteisybės…
Vis tiktai yra bent jau viena priežastis
džiaugtis, ir ta priežastis yra pati svarbiausia: Viešpats mūsų dar nepaliko. Iki
šiol Jis dar nepavargo nuo mūsų. Jis nepasibjaurėjo mūsų nedorybėmis, bet priešingai,
iškildamas virš viso žmonijos menkumo, skelbia džiugią žinią visiems žemės nelaimėliams,
kad, kaip sako pranašas Izaijas pirmajame Mišių skaitinyje, širdingai džiaugtumės
Viešpačiu.
Viešpaties gailestingumo metai nesibaigia niekada. Kiekvieni metai
yra gailestingumo metai, ir kiekviena diena yra gailestingumo diena.
Jau vien
tai gali būti priežastimi džiaugtis…
Evangelijos ištraukoje klausydamasis pakartotinių
Jono Krikštytojo tvirtinimų: Aš nesu Mesijas, pamaniau, kad labai daug tikinčių ir
tikėjimą praktikuojančių žmonių nemoka džiaugtis, nes nesugeba sau pritaikyti tų Jono
Krikštytojo žodžių: Aš nesu mesijas.
Pernelyg dažnai mes savo laikome žmonijos
gelbėtojais, pamiršdami, jog šias pareigas sau jau prisiėmė Viešpats Jėzus, turintis
tam kur kas veiksmingesnių priemonių, negu mes, pavyzdžiui, kryžių…
Iš tiesų
tie nuolat susirūpinę, niūrūs, įtarūs, savo dorybėmis patenkinti krikščionys pernelyg
daug svarbos skiria tam, ką daro jie patys, nors tos pastangos dažniau nuvilia, nei
kelia pasitenkinimą. Jie nepakankamai skiria dėmesio Dievo veikimui, kuris pasaulyje
dažnai nėra akivaizdus, ir mato vien tiktai blogio jėgų griaunančią įtaką.
Jeigu
mes bent pagalvotume, jog malonė ne vien tik priešinasi Piktojo veikimui, bet visuomet
blogį nugali, kad meilė visuomet yra stipresnė už neapykantą, kad gėrio skleidžiamas
aromatas visuomet atgaivina labiausiai užnuodytą orą, galbūt tada mūsų laidotuvine
nuotaika užkrėstuose veiduose pražystų bent jau nedrąsi šypsena.
Jau nebetoli
Kalėdos. Visi drauge eisime pagarbinti Kūdikį, atnešantį mums džiugią žinią. Jis žino,
kokie žmonės gyvena pasaulyje, žino jų silpnumą ir menkumą tačiau ateina pas juos
su šypsena. Apaštalas Paulius laiške Titui apie tai rašo: Pasirodė Dievo malonė, o
tai reiškia, kad su Kristumi pasirodė Dievo palankumas, džiaugsmas, Jo gerumas. Jėzaus
gimimas – tai Dievo šypsena, gydanti mūsų menkumą ir mūsų sielos žaizdas.