Vilniaus kunigų seminarijoje vyko konferencija, skirta Šv. Pauliaus 2000-tosioms gimimo metinėms

Gruodžio 6 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko mokslinė konferencija, skirta paminėti apaštalo Pauliaus 2000-tąsias gimimo metines.

Konferencijos įžanginį sveikinimo žodį tarė J.Em. kard. A.J. Bačkis ir Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos rektorius kun. Žydrūnas Vabuolas.

Pirmoje konferencijos dalyje savo pranešimuose lektoriai įvairiais būdais bandė labiau atskleisti sudėtingą ir to meto visuomenėje kontraversišką apaštalo Pauliaus asmenybę, biblinėje šviesoje giliau pažvelgti į apaštalo atsivertimą prie Damasko vartų. Tuo savo įžvalgomis dalinosi lektoriai biblistai kun. Daniel Dikevič ir dr. Ingrida Gudauskienė.

Filosofas dr. Albinas Plėšnys savo pranešime akcentavo šv. Pauliaus įtaką antikinės epochos sampratai apie asmens neprilygstamą orumą ir vertingumą. Graikai žmogų traktavo dualistiškai sudėtą iš kūno ir sielos. Krikščionišku požiūriu, žmogus yra traktuojamas kaip nedalomas asmuo, o asmuo- tai santykio kategorija. Graikai neturėjo asmens sampratos, garbino daug dievų. O Paulius skelbė visai kitokį santykį su vienu gyvuoju Dievu: „Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus? Jeigu jis nepagailėjo ir savo sūnaus, bet atidavė jį už mus visus -- kaipgi jis visko nedovanotų kartu su juo (Rom 8,32).

Tad asmens nelygstamo vertingumo, orumo, žmogaus laisvių ir teisių, demokratijos laimėjimai, kuriais taip didžiuojasi vakarų Europos kultūra yra krikščioniškosios sampratos apie asmenį ir visuomenę, bei asmens santykį su Dievu pasekmė.

Kun. lic .Rimgaudo Šiūlio pranešime Tautų apaštalas atsiskleidė ne tik kaip Dievo karys ir atletas, bet ir mistikas, iškeltas iki Trečiojo Dangaus. Remdamasis apaštalo Pauliaus laiško Korintiečiams 12 sk., R. Šiūlys komentavo eschatologinius ir psichologinius mistikos aspektus.

Antroje konferencijos dalyje buvo labiau susitelkta ties apaštalo Pauliaus mokymu. Savo pranešime kun.dr. Mindaugas Ragaišis šį Tautų apaštalą užakcentavo kaip Kryžiaus teologijos pradininką ir skleidėją. Judėjų įstatyme Kryžius - prakeikimo ženklas, tuo tarpu šv. Paulius apverčia šią judėjišką sampratą ir savo laiškuose Kryžiaus ženklą užakcentuoja kaip mūsų vienintelį išganymo viltį.

Kun. Tomas Miliauskas savo pranešime originaliai svarstė Šv. Pauliaus gimtosios nuodėmės sampratą judaizmo kontekste. Šiuolaikinis judaizmas mokymą apie gimtąją nuodėmę atkakliai neigia, tuo tarpu šios doktrinos samprata, kaip teigia pranešėjas, atsirado ne su šv. Augustinu, o su Tautų apaštalu. Jo mokymą apie gimtąją nuodėmę galime atrasti jo laiške Rom 5, 12.

T.Miliauskas teigė:“ Adomui nusidėjus žmogus pateko į Piktojo valdžią, ko pasekmėje įvyko Dievo ir žmogaus atsiskyrimas. Jei nėra visuotinio sugedimo, o yra tik asmeninės nuodėmės, tuomet ir Kristaus auka yra beprasmė. Šioje perspektyvoje nebereikia gelbėtojo. Tačiau jei pripažįstama su Adomu paveldima sugadinta prigimtis, tuomet jai atitaisyti reikalingas naujasis Adomas- Kristus.“

Seminarijos rektorius kun. lic. Žydrūnas Vabuolas, remdamasis apaštalo Pauliaus laiško Rom. 13 sk., bandė įvairiapusiai išlukštenti piliečio ir valstybės santykį šv. Pauliaus mokyme. Paulius savo laiške rašė, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo. Šio Pauliaus mokymo ištakas randame jau ST, nes tikrasis Izraelio valdovas visada buvo Viešpats. ST Dievas net pasinaudodavo svetimomis valdžiomis, kad įvykdytų savo užmojį. NT Pilotui, neteisingai nuteisusiam nekaltą žmogų ir Dievo Sūnų, Jėzus sako, kad ši galia jam yra duota iš aukštybių. Paulius ragina nesipriešinti pačiai valdžios idėjai, kuri yra Dievo sugalvota ir į žmogaus prigimtį įdiegta tvarka.

Mons. dr. kun. Algirdas Jurevičius savo pranešime bandė palyginti apaštalo Pauliaus ir trečiojo Romos vyskupo, Bažnyčios Tėvo Klemenso laiškus Korinto krikščionių bendruomenei. Nors Klemenso ir Pauliaus laiškus skiria 40metų tarpsnis, tačiau laiškų kontekste matoma, kad Korinto bendruomenė Klemenso laikais išgyvena panašias problemas, kaip ir esant gyvam šv. Pauliui. Tai susiskaldymai, korintiečių sukilimas prieš paskirtus vyresniuosius. Klemensas ragina atgailoti ir atsiversti. Jo laiškuose skelbiama kerygma - Kristaus prisikėlimo įvykis, tačiau apie antrąjį Jo atėjimą rašoma daug atsargiau nei šv. Pauliaus laiškuose. (Renata Žiūkaitė)