Vatikanas: studijų diena apie religijas ir kultūras

Gruodžio 4-ąją Romoje buvo surengta studijų ir diskusijų diena apie religijas ir kultūras. Joje dalyvavo ir dviejų su šiais klausimais susijusių Šventojo Sosto institucijų vadovai: kardinolas Jean Louis Tauran, Tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas, ir arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Kultūros tarybos pirmininkas. Renginys buvo skirtas Tarpkultūrinio dialogo metams, paskelbtiems Europos Sąjungos.

Jau pats dalyvavimas šioje studijų dienoje rodo, jog jos dalyviai tiki Europa. Esame įsitikinę, jog Europa savaime jau yra simbolis, jog galima pranokti susiskaldymus ir karus. Jos pamatai yra pastatyti ant taikos ir klestėjimo, ant dėmesio paskiram asmeniui ir galimybės kiekvienam realizuoti savo talentus. Krikščionybė taip pat yra Europos pamatas, ant kurio pastatyta daug institucijų, idėjų, principų, - kalbėjo kardinolas Tauran.

Tačiau atsiranda naujų faktorių, kurie verčia peržiūrėti dabartinę pusiausvyrą. Religiniu požiūriu stebime vis didesnę įvairovę, o konkrečiai, musulmonų bendruomenių augimą, budizmo progresą. Ar tai veda prie kultūrų ir religijų dvikovos, „civilizacijų susidūrimo“, pranašauto Samuel Hungtington? Ar priešingai, artėjame prie civilizacijų dialogo? Sunku kalbėti apie ateitį, tačiau, anot kardinolo Tauran, tikrai galima tvirtinti, jog krikščionybė niekad nebuvo tokia universali kaip šiandien ir gali įnešti indėlį į teisingą bei taikią globalizaciją.

Kardinolo Tauran mintis pratęsė arkivyskupas Ravasi, teigęs, jog dialogas yra vienintelė tinkama išeitis, netgi jei esame priešais religingumo neigimą, ateizmą ar agnosticizmą. Kad dialogas vyktų, reikia tam tikrų sąlygų. Jų galima būtų įvardinti daug, tačiau Kultūros tarybos pirmininkas išvardijo tris, kurios, jo nuomone, iš tiesų reikšmingos. Tai kova prieš ekstremizmą, kova prieš užmarštį, kova prieš amoralumą.

Kova prieš ekstremizmą būtina, nes jis užgesina bet kokį dialogą, atmetą bet kokią kitą nuomonę. Tačiau tai nereiškia, jog reikia atsisakyti savo tapatybės, identiteto. Taip pat svarbu neužmiršti tapatybės istorinės, kultūrinės dimensijos. Tokia užmarštis sukuria tuštumą, kurią rizikuoja užpildyti paviršutiniai dalykai. Lieka televizinės mados ir nieko nebežinome apie didžiųjų intelektualų, Bažnyčios žmonių balsus, nebekeliame klausimų apie gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, egzistencijos slėpinį. Tada tiesiog lieka gyvenimas etiniame ir estetiniame bjaurume. (rk)