Antrasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1, 1-8)

KELIAS, KURIUO ATEINA DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

Antrojo advento sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje Bažnyčia kviečia tikinčiuosius pažvelgti į Joną Krikštytoją, dykumoje garsiai šaukiantį apie būtinybę paruošti ateinančiam Viešpačiui kelią.

Dievas visuomet dalyvavo savo tautos gyvenime ir istorijoje. Jis tai darė savo apsireiškimais, parodė savo galybę per pranašus ir karalius, tačiau tas atėjimas, kurį skelbia Jonas Krikštytojas, visai kitoks. Dievas nori būti su savo žmonėmis, būti toks, kaip ir jie, gyventi jų tarpe.

Dievas ateina į žmonijos istoriją, kad ją pakeistų…

Tačiau Viešpats ateina tik tada, kai mes Jam parengiame kelią. Tiesa, prieš du tūkstančius metų niekas neišėjo remontuoti ir tvarkyti dulkėtų Palestinos kelių, tačiau žmonės prašė savo nuodėmių atleidimo, panašiai kaip ir mes esame raginami paruošti gimstančiam Viešpačiui kelią į savo širdis.

Tiesa, tai padaryti nėra taip paprasta ir, klausydamiesi Jono Krikštytojo raginimų, nesupratingai trūkčiojame pečiais.

Ištiesinkite jam takus!- šaukia Jonas Krikštytojas, primindamas pranašo Izaijo kvietimą, bet mes, atrodo, taip ir liekame jam kurti. „Kas yra negerai?“- klausiame mes: „Ką mes turime tiesinti? Kas manyje ne taip, Viešpatie? Ką reikia ištiesinti visuomenės ir žmonijos gyvenime? Kas neatitinka, Viešpatie, Tavo minties ir sumanymų?“

Blogiausia, kad iš tiesų gerai žinome, kas yra ne taip, tačiau šios mintys taip ir nepasiekia mūsų širdies…

Parengti Viešpačiui kelią, reiškia: sutvarkyti kelius į savo širdį, pašalinti visas priešiškumo, neapykantos, nenoro atleisti užtvaras; pašalinti visa tai, kas trukdo draugiškai gyventi su kitais: pavydą, įtarumą, nesupratingumą… nustumti akmenis, už kurių nuolat užkliūname: netinkamai panaudojamą laiką, apsileidimus, kai galime padaryti ką nors gero ir nepadarome.

Tikra viena: nepasirengus priimti Viešpaties, mes taip ir nepajusime Jo atėjimo. Galbūt, tai suvokdami ir stengiamės Kalėdas paversti formalių sveikinimų ir dovanų švente, bet, kai pritrūksta pinigų dovanoms, pasijuntame susidūrę su širdies tuštuma ir užgriozdintu bei nesutvarkytu keliu…

Gali būti, kad, suvokdami savo silpnumą, neparodome ir reikiamo ryžto. Atrodo, jog visko susikaupė tiek daug, kad kur kas paprasčiau ir jaukiau pasilikti su savo senaisiais sentimentais, negu ryžtis sunkiam ir nedėkingam darbui keisti save.

Dievo žodis skelbia mums viltį ir išganymą. Jonas Krikštytojas savo kvietimu primena pranašo Izaijo žinią, kuomet jis guodė savąją tautą, vergaujančią svetimoje žemėje. Tada išrinktoji tauta buvo guodžiama, jog ateis Gelbėtojas. Tą žinią Jonas Krikštytojas skelbė ir savo laikmečio žmonėms, kalbėdamas apie Jėzų, ši žinia skirta ir mums, laukiantiems susitikimo su Viešpačiu.

Mūsų adventas, skirtas pasitikti ateinantį Viešpatį, tebesitęsia. Mes raginami tiesinti savo sąžinės, savo dvasinio ir žmogiško gyvenimo kelius, nors ir suvokiame, kad tai nėra lengva. Keliai tiesiami ilgai ir sunkiai…

Todėl Jonas Krikštytojas ir ragina mus pasitikėti Dievo pagalba. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia,- tvirtina pranašas. Šiuo atveju Šventoji Dvasia reiškia malonę, apgaubiančią jos trokštantį žmogų. Jei tikrai norime susitikti su Dievu, pasirengimas tam susitikimui nebus pernelyg sunkus. Reikia tik mūsų noro ir bent nedidelių pastangų, o pats Viešpats pagelbės ir parems mūsų pastangas taip, kad nė patys nežinosime, iš kur radome jėgų tam darbui.

Aišku tik viena: jei nenorėsime, kad Viešpats ateitų, Jo taip ir nesulauksime…