Šventasis Sostas ratifikavo konvenciją apie kasetines bombas

Trečiadienį, gruodžio 3 dieną, Šventasis Sostas Osle pasirašė ir ratifikavo Konvenciją apie kasetines bombas. Tai padarė ir kitos trys valstybės: Norvegija, Islandija ir Siera Leonė.

Dar per šimtą valstybių pasirašė Konvenciją, o vėliau imsis žingsnių dėl ratifikavimo. Konvencija apie kasetines bombas įgys galiojančio tarptautinio akto statusą praėjus 6 mėnesiams po to, kai ją ratifikuos 30-oji valstybė.

Kasetinės bombos yra tam tikras didelis konteineris, kurio viduje yra daug mažų sprogmenų. Konteinerio sprogimo metu jie pasklinda didelėje teritorijoje ir patys sprogsta. Daug organizacijų kritikavo šių bombų nediskriminacinį poveikį: jos veikia beatodairiškai, nusinešdamos ne tik karių, bet ir civilių gyvybes. Antra vertus, ne visi pasklidę sprogmenys sprogsta ir tampa kažkuo panašiu į minas prieš žmogų, jau uždraustas 1997 metais. Nesprogę sprogmenys gali kelti pavojų žmonės dar daug metų po konflikto. Anot Tarptautinės neįgaliųjų organizacijos duomenų, 98 procentai aukų, nukentėjusių nuo laiku nesprogusių kasetinių sprogmenų, yra civiliai, ketvirtadalis iš jų yra vaikai.

Konvencijos apie kasetines bombas pasirašymas žymi sėkmingas tarptautines derybas, dar vadinamas „Oslo procesu“. Nors pati iniciatyva yra ankstesnė, tačiau Oslo procesui aiškų stimulą suteikė karas Libane 2006 metais. Tuosyk Izraelio kariuomenė, atakuodama Hezzbolah organizacijos kovotojus, masiškai naudojo kasetines bombas. Dešimtys tūkstančių mažų bombelių nesprogo. Vėliau, remiant Jungtinėms Tautoms, į pietų Libaną teko vykti įvairių šalių išminuotojams, kurie kartu su apmokytais vietiniais gyventojais kantriai ir atidžiai išvalė didelius plotus. Tik po to civiliai galėjo saugiai grįžti į savo namus. Išminavimo darbas Libane dar nebaigtas.

2007 metų vasarį beveik 50 valstybių Osle pasirašė deklaraciją, kuria pasižadėjo įsipareigoti sukurti tarptautinį dokumentą dėl kasetinių bombų iki 2008 metų pabaigos. Vėliau sekė eilė kitų tarptautinių ir regioninių derybinių susitikimų. Paminint svarbesnius: 2007 gegužę Peru sostinėje Limoje, spalį Belgrade, Serbijoje; gruodį Vienoje, Austrijoje; 2008 –ųjų vasarį Velingtone, Naujojoje Zelandijoje; kovo mėnesį Livingstone, Zambijoje; balandį Tailande ir Meksikoje. Susitikime Dubline, Airijoje, gegužės mėnesį buvo suderintas Konvencijos tekstas. Po dar kelių susitikimų gruodžio 2-4 dienomis vėl grįžta į Norvegiją, į Oslą, ir pradėtas Konvencijos pasirašymo bei ratifikavimo etapas. Norvegija ypač buvo ypač aktyvi derybose dėl Konvencijos ir tam tikra prasme vadovavo nedidelei grupei valstybių, kurias galima pavadinti „darbo grupe“, branduoliu, užtikrinusiu Konvencijos darbus. Šventasis Sostas priklausė šiai grupei.

Konvenciją pasirašiusios valstybės įsipareigoja jokiomis aplinkybėmis nenaudoti kasetinių bombų, negaminti, nekaupti, neparduoti. Turimus arsenalus – o jų turi ir dauguma Europos valstybių – sunaikinti. Be šių tiesioginių įsipareigojimų, valstybės pasižada išvalyti kasetiniais sprogmenimis užterštas savo teritorijas ir padėti tai padaryti kitoms valstybėms, mediciniškai ir psichologiškai padėti kasetinių sprogmenų aukoms, jų socialinei integracijai.

Arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis, įteikęs Konvencijos apie kasetines bombas ratifikavimo notą, pasirašytą popiežiaus Benedikto XVI, savo kalboje išreiškė didelį pasitenkinimą dėl paties Konvencijos sukūrimo fakto bei dėl jos formuluočių, kurias ne vienas komentatorius įvertino kaip vieną iš didžiausių humanitarinės teisės pasiekimų per pastarąjį dešimtmetį. Anot arkivyskupo, bendros valstybių, aktyvistų, tarptautinių, humanitarinių ar nevyriausybinių organizacijų darbas parodė, jog galima ambicingai sujungti nusiginklavimą ir humanitarinę teisę, pasiūlyti veiksmingą alternatyvą ginklavimuisi, skirti centrinį dėmesį asmeniui ir pagarbai jo orumui, jo teisėms.

Po penkerių metų bus surengta Konvencijos įgyvendinimo peržiūra, kuri, reikia tikėtis, patvirtins į ją sudėtas viltis ir užmojus. Deja, nors Konvenciją pasirašė tokios didelę karinę galią turinčios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, Italija ar Vokietija, jos nepasirašė didžiausi gamintojai ir potencialūs naudotojai: Rusija, Kinija, JAV, Indija, Pakistanas, Izraelis. JAV pakomentavo, jog toks bendras ir visuotinis kasetinių bombų atsisakymas keltų pavojų jos kariams ir jos partneriams. Izraelis pareiškė, jog Konvencijos nepasirašys, nes netiki, kad ji veiks. (rk)