Adventinio vainiko tradicija

Adventinis vainikas, supintas iš žalių, dažniausiai eglinių, šakelių ir papuoštas keturiomis žvakėmis, simbolizuoja liturginį Advento laikotarpį, kuris trunka keturias savaites. Kas sekmadienį uždegama tiek žvakių, kiek suėjo Advento sekmadienių.

Adventinio vainiko paprotys yra kilęs iš šiaurinės Vokietijos evangelikų bendruomenės. Jo sumanytoju yra laikomas evangelikų pastorius, žinomas vargšų, ypač benamių vaikų, globėjas, kun. Johanas Hinrichas Vichernas. Norėdamas pakreipti vaikų dėmesį į Kalėdų laukimo – Advento – laikotarpį jis 1839 metais sukūrė pirmą Adventinį vainiką: ant didelio medinio vežimo rato pastatė tiek žvakių, kiek Advento dienų, keturias ilgas baltas žvakes sekmadieniams ir trumpas raudonas žvakes eilinėms dienoms, kad jas uždegdami vaikai galėtų suskaičiuoti kiek dienų liko iki Kalėdų. Pagal šią mintį susiformavo dabartinis Adventinis vainikas.

Vainiko tradicija skiriasi pagal skirtingose vietovėse ir tikinčiųjų bendruomenėse įsigaliojusius papročius. Adventinis vainikas yra plačiausiai paplitęs šeimose, tačiau daug kur tapo liturgine puošmena bažnyčiose, kai kur jis pakabinamas, kitur statomas ant stalo. Dažniausiai į vainiką įstatomos keturios žvakės, tačiau kitur penkios – penktoji simbolizuoja Kalėdų Kūdikį, ar net šešios žvakės, pagal liturginio laikotarpio trukmę, pavyzdžiui Milane, ambraziejiškos liturgijos Adventas trunka šešias savaites, panašiai kaip kai kuriose rytų apeigų Bažnyčiose. Vienur žvakės būna raudonos, kitur violetinės.

Adventinio vainiko paprotys paplito katalikiškose šalyse tik praėjusio šimtmečio tarpukario laikotarpiu. Popiežiaus Benedikto XVI gimtojoje Bavarijoje Adventinio vainiko žvakės tiksliai atitinka liturginio laikotarpio apeigų spalvas: trys žvakės būna violetinės, o viena, Trečiojo Advento sekmadienio, Bažnyčios tradicijoje vadinamo džiaugsmo sekmadieniu, rožinė, simbolizuojanti jau visai priartėjusį Kalėdų džiaugsmą. (sk)