Katare baigėsi konferencija apie vystymosi finansavimą. Šventojo Sosto delegacijos pastabos

Gruodžio 2-ąją Doha mieste, Katare, baigėsi tarptautinė konferencija apie vystymosi finansavimą. Joje dalyvavo daugumos pasaulio valstybių vadovai ar ministrai.

Vystymosi finansavimas, turtingųjų šalių solidarumas ir bendradarbiavimas su besivystančiomis valstybėmis yra vienas iš didžiųjų nūdienos tarptautinės bendruomenės užmojų. Jei jis būtų sėkmingai įgyvendintas, tai pagerintų ne šimtų, ne tūkstančių, o milijonų žmonių gyvenimus.

Tačiau nežinia, kada tai atsitiks, kaip rodo konferencijos Doha rezultatai, iliustruojantys didelius valstybių nuomonių skirtumas ir poliarizaciją. Konferencija vyko dabartinės pasaulio finansinės krizės kontekste, praėjus tik porai savaičių nuo vadinamojo G20 – 20-ies ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių – viršūnių susitikimo.

Doha konferencijoje iškilo jau G20-uko susitikime užduotas klausimas apie pasaulio finansinės sistemos reformą, tiksliau kalbant, apie tokių tarptautinių finansinių institucijų kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas pertvarkymą.

Daugelis besivystančių valstybių Doha konferencijoje pertvarkos būtinybę akcentavo, pažymėdamos, kad joms pirmiausia tenka globalinės krizės pasekmės, didele dalimi anuliavusios pasiektą pažangą, nepaisant to, kad finansų sistemoje jos teturi mažą ar visai jokio vaidmens. Tuo tarpu turtingosios šalys, kurių vaidmuo, tad ir atsakomybė itin didelė, į tokius raginimus reaguoja vangiai.

Kaip bebūtų, konferencijoje buvo patvirtinta, jog vystymosi finansavimas neturi nutrūkti, nepaisant finansinės krizės. Daug kas baiminosi, kad ši krizė taps pretekstu finansavimą apkarpyti. Kita vertus, finansinė krizė parodė, ką turtingosios valstybės gali padaryti ir ką nori padaryti. Antai, JT ekspertai ne kartą yra kalbėję, jog per metus reikėtų apie 100 milijardų dolerių 2000-aisiais metais iškilmingai paskelbtų Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimui - iki 2015-ųjų per pusę sumažinti žemiau skurdo ribos gyvenančių asmenų skaičių, visiems pasaulio vaikams užtikrinti pradinį išsilavinimą, dviem trečdaliais sumažinti vaikų iki penkerių metų mirtingumą ir kt.

100 milijardų dolerių yra labai didelė suma. Tačiau turtingųjų valstybių skirti ne vienas, o daug šimtų milijardų dolerių finansinės krizės pasekmių švelninimui rodo, jog pinigų yra. Jei anksčiau nors maža dalis jų būtų buvę skirti kovai su skurdu, galbūt šiandien tūrėtumėme visai kitą situaciją.

Doha konferencijoje kalbėjęs Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Celestino Migliore, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose, įžvelgė analogiją tarp Monterėjaus konferencijos Meksikoje, kurios užmojus tęsia dabartinė Doja konferencija, 2002-ųjų metų konteksto ir dabartinio konteksto. Visi dar atsimename nerimą ir nežinią dėl pasaulio ateities po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinių atakų JAV. Šiandien visi jaučiame virš mūsų pakibusį tamsų neregėtos pasaulinės krizės debesį, kurio niūrų įspūdį sustiprino teroristinės atakos Indijos ekonominėje sostinėje Mumbajuje. Tačiau, anot arkivyskupo, nepaisant kliūčių, prieš šešerius metus pasaulio lyderiai susirinko Monterėjuje, kad sukurtų naują bendros ateities idėją. Tai įmanoma ir dabar.

Šventojo Sosto atstovas pripažino milžinišką dabartinės krizės mąstą. Tačiau, pakartodamas jau anksčiau Šventojo Sosto išsakytą nuostatą, pabrėžė, jog krizė nėra tik finansinė ar administracinė. Jos ištakose yra moralinis komponentas: išmintingumo trūkumas, godumas. Stengtasi uždirbti bei pirkti pernelyg daug ir per trumpą periodą. Tačiau ilgame periode tokia plėtra pasirodė esanti netvari. Reikia siekti, kad vystymasis būtų tvarus: kad dabartinių kartų poreikių patenkinimas nesukompromituotų ateities kartų poreikių patenkinimo. Tai galioja ir finansiniam sektoriui. Vystymosi finansavimas turi siekti ilgalaikių tikslų. Jie bus pasiekti, jei besivystančios valstybės sukurs efektyvias finansines struktūras, teisingą mokesčių sistemą, vykdys skaidrią ir stabilią veiklą. Šiame kontekste arkivyskupas Migliore įvardijo ir tam tikrą besivystančių šalių nenuoširdumą: jos skundžiasi, kad išlaidos vystymuisi joms sunkiai panešamos, tačiau nuo tokių pastabų susilaiko, kai skiria daug didesnes išlaidas karinėms reikmėms. Kita vertus, Šventojo Sosto diplomatas paragino turtingąsias valstybes ir jų „klubus“ – G8, G20 – įsiklausyti į balsus tų, kuriems reikia pagalbos. (rk)