Sekmadienio vidudienį popiežius kalbėjo apie Advento metą ir dar kartą pasmerkė smurtą Indijoje ir Nigerijoje

Prasidėjo nauji liturginiai metai. Kaip minėta, šeštadienio vakarą popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje vadovavo pirmiesiems Pirmojo Advento sekmadienio Mišparams. Sekmadienio rytą Romos Šv. Lauryno bazilikoje aukojo Pirmojo Advento sekmadienio Mišias. Grįžęs į Vatikaną, sekmadienio vidudienį kalbėjo Viešpaties Angelo maldą drauge su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais. Šia proga popiežius irgi kalbėjo apie naujus liturginius metu ir apie Adventą.

Pirmiausia popiežius pažymėjo, jog naujų metų pradžia skatina mąstyti apie laiką, kad laiko tema visada žavi, kone provokuoja, žmogaus protą. Yra taip pat ir kitas, ypač šiuolaikiniams žmonėms būdingas dalykas: visiems mums trūksta laiko, nes visi nuolat skubame. Šia prasme, - sakė popiežius,- Bažnyčia mus turi gerą žinią: Dievas mus dovanoja savo laiką. Mums visada trūksta laiko, ypač kai jį reikia skirti Viešpačiui, mes jos nerandame arba išvis neieškome. Tačiau Dievas mums turi laiko. Kiekvienų liturginių metų pradžioje mes vis iš naujo atrandame ir stebimės: Dievas mums dovanoja savo laiką. Jis įėjo į mūsų istoriją su savuoju žodžiu ir atvėrė ją amžinybei; jis mūsų istoriją pavertė išganymo istorija. Šia prasme, laikas yra Dievo meilės ženklas. Yra dovana žmogui. Žmogus gali šią dovaną panaudoti geriems tikslams, bet gali ir iššvaistyti; gali suprasti šios dovanos prasmę, bet gali ir visiškai paviršutiniškai žiūrėdamas nieko vertingo neįžvelgti.

Laikas, kuriuo skaičiuojame išganymo istoriją, susideda iš trijų fundamentalių momentų: pradžios, tai yra pasaulio sutvėrimo, įsikūnijimo bei išganymo ir, galiausiai, Viešpaties grįžimo laikų pabaigoje ir paskutiniojo teismo. Šiuos tris momentus mes suvokiame ne kaip chronologinę seką. Sutvėrimas, nors ir yra visko pradžia, tačiau jis yra ne vienkartinis veiksmas bet nuolatinis kosminis vyksmas. Įsikūnijimas bei išganymas, nors įvyko konkrečiu istorijos metu kai Jėzus buvo atėjęs į žemę, tačiau jo veikimas siekia visus laiku nuo pradžios iki pabaigos. Taip pat ir laikų pabaiga bei paskutinysis teismas, Kristaus Kryžiaus slėpinyje pasiekęs savo kulminaciją, liečia visų laikų žmones.

Advento liturginiu metu mes švenčiame Dievo atėjimą, - kalbėjo popiežius. Pirmiausia Adventas mumyse žadina šlovingojo Viešpaties grįžimo laukimą. Kartu, artėjant Kalėdų šventėms, jis mus kviečia priimti Žodį, tapusį žmogumi dėl mūsų išganymo. Viešpats nuolat ateina į mūsų gyvenimus. Dėl to ir šio sekmadienio liturgijoje girdėjome raginimą budėti.

Po vidudienio maldos, popiežius priminė šeštadienį, lapkričio 30 dieną švęstą apaštalo šv. Andriejaus liturginę šventę. Andriejus ir jo brolis Simonas Petras pirmiausia buvo Jono Krikštytojo sekėjai, paskui, po Jėzaus krikšto Jordane, tapo jo mokiniais. Šv. Andriejus yra Konstantinopolio ekumeninio patriarchato dangiškasis globėjas. Romos Bažnyčią su juos sieja ypatingos brolybės ryšiai. Kaip kasmet šia proga, Šventojo Sosto delegacija, vadovaujama Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos primininko kardinolo Valterio Kasperio aplankė ekumeninį patriarchą Baltramiejų I. Iš visos širdies sveikinu jį ir visus patriarchato tikinčiuosius bei meldžiu jiems gausių Dangaus malonių,- sakė popiežius.

Sekmadienio vidudienį popiežius taip pat pareiškė užuojautą ir solidarumą Indijos ir Nigerijos gyventojams. Mumbajuje daug žmonių gyvybių nusinešė brutalios teroristų atakos. Daug žmonių žuvo Nigerijos Džoso mieste kilusiuose susirėmimuose. Skirias šių tragiškų įvykių priežastys ir aplinkybės, tačiau turi būti sutartinai vieningas šito beprasmio smurto smerkimas, - sakė popiežius. Prašykime Viešpatį, kad paliestų širdis tų žmonių, kurie mano, kad taip galima išspręsti jų vietines ar tarptautines problemas. Duokime romumo ir meilės pavyzdį; kurkime Dievo ir žmogaus vertą visuomenę. (jm)