Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi,
kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs
darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas:
ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų
jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite! (Mk 13, 33-37)
ŠIRDIES
BUDĖJIMAS
Šį sekmadienį prasidedantis Advento laikotarpis, visuomet yra
brangi tikintiesiems skirta dovana, įgalinant tinkamai pasirengti Kristaus Gimimo
šventėms. Tokio susikaupimo poreikį Bažnyčia jautė nuo pat pirmųjų savo gyvavimo amžių.
Tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių bendruomenės prieš Kalėdų šventes, panašiai, kaip
prieš Velykas, keturiasdešimt dienų melsdavosi ir pasninkaudavo. Nors šiais laikais
nebėra tokios griežtos pasninko pareigos, nė kiek ne mažiau yra reikalingas širdies
pasirengimas priimti Viešpatį.
Bažnyčia į mūsų lūpas šį sekmadienį įdeda pranašo
Izaijo ilgesingą šauksmą: „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti,
užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savo tarnų <…> O, kad perplėštum
dangų ir žemėn nužengtum!“
Tokia yra mūsų Advento malda…
Iš tiesų Viešpaties
sugrįžimas reikalingas mums, Jo tarnams. Jis reikalingas šių dienų pasauliui, kaip
niekuomet pažymėtam blogio ženklu. Jis reikalingas daugybei karų niokojamų šalių,
milijonams iš bado mirštančių vargšų, dideliems Vakarų miestams, kurie, atrodo, pamiršo
gailestingumą ir meilę, daugelio žmonių, nebemokančių pasilenkti prie vargingesniųjų
ir silpnųjų, širdims.
Kartais susidaro įspūdis, jog mūsų visuomenė jau nebemoka
ir nebenori nieko laukti ir tikėtis. Gyvename kiekvienas sau: vienas savo menkume,
kitas besimaudydamas turtuose, tačiau kažkur širdies gilumoje būdami įsitikinę, kad
jau daugiau niekas neateis mūsų gelbėti, ir kiekvienas privalo pats rūpintis savimi.
Net nebesusimąstome, kad visuomenė, nejaučianti Advento, netrokštanti didesnio teisingumo,
solidarumo, taikos ir ramybės, yra liūdna visuomenė, ir visi kalėdiniai papuošimai
tik dar garsiau šaukia apie ją apėmusią neviltį.
Adventas ragina mus pažvelgti
į save pačius. Evangelijoje girdimi Jėzaus žodžiai yra labai aiškūs: „Budėkite, nes
nežinote, kada ateis namų šeimininkas“. Jais baigiamas antrasis eschatologinis Jėzaus
pamokslas, kuriame Išganytojas tikintįjį palygina su durininku, kuris privalo laukti
sugrįžtančio šeimininko. Durininkas nemiega, net ir atėjus nakčiai jis stovi prie
durų, kol šeimininkas pasibels.
Tai neilgas, bet labai aiškus palyginimas.
Jėzaus mokinys neturi sėdėti namuose, pasinėręs vien į savo rūpesčius, užmigęs savame
egoizme. Jo vieta yra prie durų, kurias reikia atidaryti, vos išgirdus šeimininko
žingsnius. Tai mūsų širdies durys…
Žinoma, gaila, tačiau mūsų širdis taip dažnai
yra perpildyta mūsų pačių, ir perkrauta rūpesčių, kad neišgirstame nei Viešpaties
žingsnių, nei beldimo. Kaip tik tam ir reikalingas laikas, kada galėtume prisiminti
ateinantį Viešpatį.
Jėzaus mokiniui bet kuris laikas yra tinkamas budėti, laukti
ir mylėti. Suvokdami savo pačių sugebėjimą pasiduoti tingumui ir perdėtam dėmesiui
savo pačių problemoms, turime atkreipti ypatingą dėmesį į šio sekmadienio Evangeliją,
raginančią budėti ir nepasiduoti apsnūdimui. Tas pats evangelistas Morkus, aprašydamas
Jėzaus maldą Getsemanės sode, primena kartų Jėzaus priekaištą trims savo draugams:
„Negalėjote nė vienos valandos budėti su manimi?“ Nežiūrint, kad Dievas nužengė pas
žmones ir gyveno su jais, apaštalai tada taip ir nesugebėjo iki galo atverti savo
širdies…
Tas pat įvyko ir Betliejuje Jėzaus gimimo naktį. Tada taip pat atsivėrė
dangus ir sužibo vilties žvaigždė, tačiau Betliejaus gyventojų tingus miegas užvėrė
jų širdies duris Išganytojui ateiti pas juos.
„Sakau jums visiems: budėkite!“,
- sako Kristus. Tai įsakymas mums, kad ir mūsų dienomis neįvyktų taip pat, kaip tada.
Budėkime
prie savo širdies durų… (Mons. Adolfas Grušas)