Ar tikrai viduramžiais manyta, jog žemė plokščia?

Lapkričio 27 dienos Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore Romano“ leidime publikuoti keli straipsniai apie kosmologines temas iš istorijos, tikėjimo ir mokslo perspektyvos. Pretekstu tam tapo lapkričio 26 dieną Romoje vykęs seminaras „Mokslas praėjus 400 metų nuo Galilėjaus“, kuriame kalbėjo kardinolas Tarcisio Bertone, Vatikano valstybės sekretorius, ir arkivyskupas Gianfranco Ravasi, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas.

Pirmajame dienraščio puslapyje publikuotas jėzuito Jose D. Funes, Vatikano observatorijos direktoriaus, straipsnis „Ačiū, Galilėjau“. Jame primenama, kad 2009 metus Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė Tarptautiniais astronomijos metais, minint 400 metų sukaktį nuo 1609-ųjų, kada Galilėjus atliko pirmuosius stebėjimus su teleskopu.

Astronomija, pastebi jėzuitas, visose kultūrose atliko didelį vaidmenį ir yra susijusi su kai kuriais didžiaisiais žmogaus klausimais. Bažnyčia suprato šios disciplinos svarbą. 1750 metais miręs jėzuitas argentinietis Buenaventura Suaréz, atgabenęs iš Europos instrumentus, su vietinių gvaranių (indėnų) pagalba Paragvajaus tropinių miškų viduryje įkūręs tikrą astronomijos observatoriją ir vykdęs tyrimus, yra tik vienas iš pavyzdžių. Pasak t. Funes, Astronomijos metais neišvengiamai bus prisiminti šimtamečiai debatai apie tikėjimo ir mokslo santykį, o konkrečiai apie Galilėjaus atvejį. Kaip šiandien Bažnyčia žiūri į Galilėjaus atvejį?

Anot Vatikano observatorijos direktoriaus, temos sudėtingumas neleidžia padaryti aiškių išvadų. Galbūt Galilėjaus byla niekad nebus išspręsta taip, kad visi liktų patenkinti. Žmonija ir Bažnyčia turėtų būti dėkingi Galilėjui už jo įsipareigojimą Koperniko ir pačios Bažnyčios naudai. Dramatiškas kai kurių Bažnyčios žmonių susidūrimas su Galilėjumi paliko žaizdų, kurios dar ir šiandien neužgijo. Bažnyčia vienaip ar kitaip pripažino savo klaidas. Galbūt galėjo padaryt geriau: visada galima padaryt geriau.

Kita vertus, pastebi jėzuitas, neteisinga sakyti, kad Bažnyčia atkreipė dėmesį į mokslą tik po Galilėjaus. Pats Galilėjus jau yra to dėmesio, siekiančio amžius, įrodymas. Galbūt nebūtų buvę Galilėjaus be katalikų Bažnyčios. Ir galbūt nebūtų buvę Vatikano observatorijos be Galilėjaus.

Kitame įdomiame straipsnyje, pasirašytame viduramžių istoriko Agostino Paravicini Bagliani, kritikuojama plačiai paplitusi nuomonė, jog lotyniškuose viduramžiuose manyta, kad žemė yra plokščia. Pasak istoriko, kalba eina apie tam tikrą stereotipą: esą didieji graikų autoriai manė, jog žemė apvali. Tačiau viduramžiuose šis graikų astronomijos mokslo progresas buvo paaukotas ant krikščioniškos kosmoso sampratos altoriaus. O štai Renesanso, geografinių atradimų laikotarpiu galų gale išsivaduota iš pastangų suderinti kosmoso supratimą su bibliniu plokščios žemės mitu. Ši tezė, išplatinta 19 amžiaus vadovėliuose Italijoje ir kitur, randama ir rimtų dabartinių istorikų veikaluose.

Tačiau istorikas paminėjo kitas šiuolaikines studijas, pavyzdžiui Patrick Gautier Dalchè, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad viduramžiuose manyta, jog žemė yra plokščias diskas ir neigiamas žemės sferiškumas. Bandant pagrįsti pastarąją tezę, dažniausiai remiamasi III/IV amžių sandūroje rašiusio krikščionio apologeto Laktancijaus veikalu, kuriame griežtai neigiamas žemės sferiškumas. Tačiau peržiūrėjus pačius viduramžiais sukurtus tekstus, tokios nuostatos neužtiksime. Kaip tvirtino minėtas Patrick Gautier Dalchè: „nėra nė vieno viduramžiško lotyniško teksto, kuriame tvirtinama, jog žemė yra plokščias diskas“. Beje, pats Laktancijus ilgą laiką viduramžiams buvo nežinomas. Jo veikalai buvo „atrasti“ tik 15 amžiuje ir tik nuo tada galėjo įtakoti viešus debatus. Bet ir tada jis buvo vertinamas dėl Ciceronui prilygstančio lotynų kalbos stiliaus, o ne dėl savo kosmologinės sampratos. Bizantijos imperijoje žemės sferiškumo teorijai VI amžiuje griežtai oponavęs Cosmas Indicopleustes susilaukė tam tikro populiarumo, tačiau jis nebuvo išverstas į lotynų kalbą, tad nebuvo žinomas ir skaitomas lotyniškuose Vakaruose. Priešingai, rasime tūkstantmetę įtaką dariusią šv. Augustino nuostatą, kurioje sutinkama su žemės sferiškumo teorija, tačiau abejojama, jog kitoje žemės pusėje gali gyventi žmonės. (rk)