Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės santrauka.
Trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavo ir šiomis dienomis drauge
su nemaža delegacija Romoje viešintis Kilikijos armėnų katolikosas Aramas I. Popiežius
dar kartą nuoširdžiai pasveikino jį ir jo vizito proga į Romą iš viso pasaulio atvykusius
Armėnų apaštališkosios Bažnyčios piligrimus, irgi dalyvavusius bendrojoje audiencijoje.
Pagrindinėje
audiencijos metu sakytoje kalboje, Šv. Tėvas tęsė katechezę apie apaštalo šv. Pauliaus
mokymą. Šį kartą, kaip ir prieš savaitę, popiežius aiškino Pauliaus skelbtą mokymą
apie nuteisinimą tikėjimu. Pirmiausia popiežius trumpai priminė kas buvo sakyta prieš
savaitę. Pasak Pauliaus, žmogus tampa teisiu Dievo akivaizdoje ne savo gerų darbų
dėka, bet vien dėl tikėjimo į Kristų. Tačiau tikėjimas, apie kurį kalba Paulius, tai
ne tik idėja, ne vien nuomonė ar įsitikinimas, bet gyvenimas ir bendrystė su Kristumi.
Tikėjimas tik tuomet yra tikras, kai jį liudija meilė. Be meilės Dievui ir artimui
tikėjimas nebūtų įmanomas. Tų dviejų dalykų – tikėjimo ir darbų – radikalus supriešinimas
istorijoje sukėlė tarp krikščionių nemažai nesusipratimų. Tad svarbu priminti, jog
pats Paulius, nors viena vertus radikaliai atskyrė tikėjimą ir darbus, antra vertus,
jis pats kalba apie meilės darbų ir tikėjimo ryšį. Laiške Galatams, jis vardija blogus
kūno darbus, bet taip pat ir Dvasios vaisius, kurių pirmoje vietoje yra meilė.
Tikintieji
žino, - kalbėjo popiežius, - kad jų tarpusavio meilėje, Šventosios Dvasios dėka, yra
įsikūnijusi Kristaus meilė. Nuteisinti tikėjimo į Kristų dovana, tikintieji yra pašaukti
gyventi liudydami artimo meilę, nes meilė yra pagrindinis matas, pagal kurį būsime
teisiami. Jei šitaip suprantame Pauliaus mokymą apie nuteisinimą tikėjimu, - tęsė
popiežius,- matome, kad jis visai neprieštarauja veiklios artimo meilės įsakymui.
Tą patį galima pasakyti ir apie tariamą Pauliaus ir Jokūbo mokymo nesuderinamumą.
Iš tiesų tarp jų nėra jokio priešiškumo: Paulius tvirtina, kad neįmanomas nuteisinimas
be tikėjimo, o Jokūbas kalba apie tikėjimo įkvėptą konkretų artimo meilės liudijimą.
Kartais
mes darome tą pačią klaidą kaip Korinto bendruomenė Pauliaus laikais. Kai kurie krikščionys
klaidingai mano, kad vieną kartą nuteisintas tikėjimu, žmogus gali daryti ką nori.
Tačiau iš tiesų, tikėjimas be meilės yra ne tik neautentiškas, bet gali būti net pražūtingas.
Be meilės tikėjimas gali virsti šaltu subjektyvumu, tik kitų žmonių smerkimu. Įsiklausę
į Pauliaus mokymą apie nuteisinimą tikėjimu, turime suprasti, kad vieną kartą nuteisinti,
mes jau nepriklausome sau patiems, bet Kristui, kad esame pašaukti šlovinti Dievą
visu savo gyvenimu, taip pat ir savo kūnu, kuriame gyvena Dievo Dvasia. Etika, kurią
Paulius siūlo tikintiesiems, nėra šaltas moralizmas, bet remiasi gyvu asmeniniu ir
bendruomeniniu ryšiu su Kristumi. Krikščioniškosios etikos pagrindas yra ne įsakymų
sistema, bet mūsų bičiulystė su Kristumi. Šita bičiulystė nulemia mūsų gyvenimą. Jei
ji tikra – įsikūnija mūsų meilėje artimui. Dėl to ir paklydimai ar nuosmukiai paliečia
ne tik mus individualiai, bet kenkia visai bendruomenei. (jm)